Wrong place?

Ar jums kada yra tekę sustoti ir pagalvoti, ar esate tikrai savo vietoje?

Pastaruoju metu, trumpam išsinarpliojusi iš magistro "galvos skausmų", po darbo turėjau daugiau laisvesnio laiko. Jau dabar susikrimtau, ką gi man reikės veikti, kai visiškai jokios "popamokinės veiklos" taip sakant, nebebus. Jokių mokslų...

Žinau, kad dar kabo svarbiausias darbas - gynimas, tačiau jau trečią dieną po darbo "pridavimo" nejučiom pradėjau generuoti mintis. Reiktų pasidaryti tą, aną, trečią, šeštą... Jei visiškai sąžiningai, per pastarąją savaitę tiek idėjų sugalvojau, kad jas teko susirašyti į savo blonknotėlį, kad neatsitiktų taip, kaip jau buvo milijoną kartų - naujos mintys užkloja senąsias net nespėjus jų įgyvendinti ir jos lieka kažkur dūlėti pamirštos...

Tiesa, visos mano idėjos anaiptol nesusijusios su tiesiogine mano veikla, t.y. profesija. Užtat pastarąją savaitę apėmė nenumaldomas abejonės jausmas, ar aš tikrai esu ir veikiu tą, kas man skirta? Ar neprisimečiau sau nemielos profesijos, kurioje neturiu erdvės interpretacijoms? Ir ar tikrai mano profesija man tokia "nemiela", kad galėčiau taip drąsiai ją apibūdinti?

Šįryt, sėdėdama darbo kabinete, kai dar niekas nebuvo sugužėję į darbus, pagalvojau, gal iš tikrųjų viskas ir yra savo vietoje.

Esu žmogus, kuriam savirealizacija reiškia daugiau nei gražus kabinetas ar geresnis darbas. Gal todėl niekaip nesugebu įsivaizduoti savęs nedirbančios. Prisipažįstu, esu truputį darboholikė. Bet tai anaiptol nereiškia, kad tokia tapau iš begalinės meilės savo darbui. Ne. Tiesiog manau, kad jau tokia esu...

Todėl gurkštelėjusi tirpios kavos su pienu priėjau galutinę, ir mano galva kol kas protingiausią mintį, kad man darbas yra darbas, o pomėgiai yra pomėgiai. Jei paversčiau pomėgius tiesioginiu darbu, tai taptų...darbu. Ir vėl nebebūtų taip smagu.

Nusišypsojusi sau pusę lūpų atsiverčiau blonknotėlį ir nusipiešiau dar vieną eskizą.

O per pietus išsiruošiau siaubti "skudurkių", kaip vadina mano sesė. Didžioji buvo uždaryta, bet mažojoje radau puikų mėlyną megztuką trumpomis rankovėmis, prie kurio prisisegsiu raudoną segę arba susijuosiu dirželiu. Grįžau patenkinta.

Ir kibau į darbus... O grįžusi namo - į pomėgius... Tada galutiniai supratau, rytmečio mintis, greičiausiai, man visiškai pasitvirtino.

Mano praeities baubai

Turiu prisipažinti, kad šį įrašą parašiau iš esmės prieš porą savaičių, bet tik tam, kad šovė mintis, jog išdėsčius viską ekrane, mano baubas paliks mane ir leis ramiai gyventi.
Šis pavasaris, bene pirmasis po penkių metų pertraukos, kuomet pievas iš pilkų nuskurdusių plotmių mano akyse pamažu virto žalsvomis, o galiausiai ir beveik žaliomis. Ir bene pirmą kartą aš tą stebėjau savo akimis.
Iki tol, pavasaris man reiškė seno, ilgai nesugyjančio rando atsivėrimą ir virtimą žaizda. Vėl. Ir tarsi užmigdavau letargo miegu. Atsibusdavau šiek tiek po savo gimtadienio, faktiškai birželio pradžioje... Kai jau viskas būdavo žalia ir spalvinga. Kada paskutinį kartą mačiau žibutes irgi jau nepamenu.
Visa tai keldavo tik skaudulį, slogesį ir, švelniai tariant, ne kokius prisiminimus. Pavasaris man reiškė dvi datas. Balandžio 1 ir balandžio 6.
Pirmoji - kai viskas mano akyse prasidėjo, o antroji - kai viskas baigėsi.
Po to praėjo 5 metai. Ir šis pavasaris buvo pirmasis, kuomet aš to įvykio neprisiminiau nei pirmąją, nei antrąją datą... Ir tada pagalvojau, kad gal jau laikas susikrauti mano didžiajam baubui susikrauti daiktus ir keliauti iš po kilimo į kitus namus.
Visgi, parašius tai, man nepasidarė šimtą kartą geriau, bet aš tikiuosi, kad dar po metų ar kitų paneigsiu savo du posakius: "I can forgive, but can't forget" ir "100 proc. pasitiki tik kvailiai"...

Kitoks popierinis lempos gaubtas

Ok, guys, sakykit ką norit, bet šitoks paprasto popierinio gaubto transformavimas mane paliko apžavėtą iki pirštų galiukų.

Idėja nugvelbta iš čia: http://www.designspongeonline.com/2011/03/weekly-wrap-up-paper-scrap-light.html

Savaitgalinis reziume

Savaitgalis, ko gero, vienas iš pirmųjų šį pavasarį, buvo toks rezultatyvus/naudingas ir visoks koks, kad net smegenis spaudė. Tik sekmadienį vakarop visiškai atsipalaidavau ir nuo to atsipalaidavimo net pykinti pradėjo. Kažkuo vistiek reikėjo užsiimti.
Apie viską nuo pradžių. Šį šeštadienį visoj Lietuvoj, kaip žinia, klegėjo akcija "Darom". Aš nusprendžiau neprisijungti ir geriau "daryti" savo namus. Žinau, žinau, shame on me... Bet idėja pasitvirtino beveik 100 proc. (kalbu apie namų "darymą"). Liko netvarkytos dvi spintelės virtuvėje ir spinta kambary (4 val. dienos iškėliau baltą vėliavą ir pasidaviau...). Galiausiai nuodėmingai suvalgiau tris sausainius (velnias, man jų negalima, bet ką daryt silpnam žmogui? Viską kaltę suverčiau PMS'ui - bent tokia iš jo nauda).
Užtat vakare, kai brangusis nuėjo miegoti (prisipažinsiu, man kartais patinka panaktinėt su savimi), sukaliau iš esmės dvi genialias idėjas. Pirma, pasigriebiau iš tašiuko seną, kolegės dovanotą blonknotėlį visokio plauko notes žymėtis. Išsikirpau du kartono stačiakampius, nusipjoviau vienos palaidinės, jau dvi savaites gulinčios maiše su paskirtimi "atiduoti bomžams" rankovę ir...pasidariau naują ir mano akiai visai gražią knygelę...per pusvalandį. Rezultatu patenkinta iki šiol ir dar vakare pasižadėjau, kad čia pirmas, bet ne paskutinis bandymas. Pasirodau: Priekis

 Nugarėlė

Antra, atsivertus savo laptop'ą, staiga prisiminiau, kiek vargelio apturėjau ieškodama jam tašiuko. Nes standartiniai baisiai neįdomu, nes nestandartiniai ir originalūs kainuoja man neįkandamus pinigus, TODĖL, man nepaaiškinus iš kur nusėdo mintis, kurią tikiuosi, pasipuikuosiu kai tik ją įgyvendinsiu ;)

Sekmadienis, gi, jau seniai buvo planuojamas. Tiesa, mano planavimo čia buvo nulis. Vykom į motokroso varžybas. Kaip juokiausi - oficialiai atidarėm motokrosų žiūrėjimo sezoną.

Ir tai negali vadinti melu, nes pastarąją vasarą tokio pobūdžio varžybose buvau gal septynis kartus ir žinau, kad šią vasarą (ir dar pavasarį) bus iš esmės tas pats. Visgi, reikia pripažinti, kad didelio pasitenkinimo ten nerandu, bet... Būtent čia, t.y. varžybose išmokau fotografuoti judesį.

Kuo esu beprotiškai patenkinta iki šiol. What is more, nuotraukos, jei susirandu gerą tašką, būna nuostabios, o ko man kartais daugiau ir bereikia... Plius, tokie renginiai mane baisiai žavi iš kitos, kiek keistokos pusės, bet kartais tik dėl to ir galima reziumuoti - važiuoti reikėjo. Prisipažinsiu - verta čia atvažiuoti pasižiūrėti į merginas. Va, pavyzdžiui, vakar mačiau mergytę su sijonėliu iš esmės nedengiančiu užpakalio ir batukais ant kulnų (jūs juk nutuokiate kokiose dažniausiai vietose vyksta motokroso varžybos?). Vien vaizdas, kaip ji kopdama į kalną taisosi sijonėlį, jei galima taip pavadinti, verta milijono. O bridimas po purvą su aukštakulniais buvo iš viso neįkainojamas.
Nors vakar nusprendžiau fotoaparato neimti, visgi, po pusantro valandos pasigailėjau. Bent jau tą mergytę būčiau nufotkinus... :/
Anyway.

Kitą savaitgalį Velykos, o tai man kartu reiškia, kad varysim į sodą ir kepsiu vištieną ant grotelių (Jėzusmarija, kaip skanu).

Magistro rašymo ypatumai

Viskas. Oficialiai pareiškiu, kad pasiekiau nuprotėjimo ribą.
Priežastys labai jau buitiškos, bet, kadangi mano būsena jau „stadijoj”,  ir jos man kelia kvailą šypseną veide.
Taigi, nuo pradžių. O pradžia buvo seniai, dar sausį. Tada sąžinės graužaties vedama, po visų savo operacijų, atsisėdau prie kompo ir word‘ą įsijungiau ne darbo reikalais ir ne rašliavoms, kaip jas vadinu, rašyti. Nuo desktopo nusiėmiau priminimą pavadinimu „Rašyk magistrą!!!!” ir… prasidėjo. Iš pradžių visai smagu. „O yeah, kiek čia visko galima parašyti - ir tą reikia aprašyt, ir aną, ir dar šitą būtinai. O prie to dar ir aną. Yippy”. Pripylus 20 lapų, vis dar vaidinu, kad rašau puikiai, iš serijos „O man tai puikiai sekasi, cha”. Po mėnesio, kai reikėjo atsiskaityti už tam tikrą dalį, susitariu su vadovu ir nupėdinu pokalbiui. Jis tik kraipo akim, kažką kalba… Po 5 min. į mano smegenis atsibrauna suvokimas, kad vyras nieko neskaitė. O tada šita mintis įgauna žodinį pavidalą ir mano ausys išgirsta (kaip paaiškės ne pirmą kartą kartotus žodžius) „Šiaip tai aš nelabai tavo temoj, nežinau kodėl mane paskyrė tavo vadovu”. O fakin šit, galvoju… Nu gerai, niuniuniu mano temoj, tai reikės kapstytis pačiai (čia dar tokia pusėtina stadija, kai viską laikiau „ne taip blogai”). Aš, kad nesijausčiau laiką praleidusi veltui, pradedu pasakoti, ką tam darbe rašau. Sakau: „Gal per platu”… Jis „na matot… (bla bla bla…bendrame kontekste, bet nieko konkretesnio). Mano pečiai nusvyra. Vėl jis: Gal va čia pagal turinį reiktų mažiau… O jūs čia tiek daug visur bankrotą kišat… kodėl?”. Aš „nes mano tema susijusi”. Jis: „A, tada viskas aišku”… Maždaug po šio teiginio pajaučiu kaip nesąmoningai pradedu rinktis nuo stalo savo tušinukus ir lapus…
Grįžtu namo įsiutus, net stūgaut norisi… Pasitariau su savim, pati nusprendžiau, pati korekcijas padariau. Načiort 10 lapų. Upsi… Mažokai. Sėdu toliau burti… O namuose lapai skraido, bardakas lygio sulig atominės bombos sprogimu.
Po mėnesio siunčiu iš esmės baigtą magistrą, tariuosi dėl susitikimo su viltimi, kad gal jau dabar perskaitys. Nueinu.. Kaip sakoma, vyras deda iš peties ir kad komentuoja darbą, kad komentuoja… Aš klausau, klausau… Man čia kažkas neaišku darosi… Bet vis dar sėdžiu, klausau… Jis: „Ivona, viskas bus gerai”. Aš: „Tai kad aš ne Ivona”… Jis: „O jetau, o tai kokia jūsų darbo tema?”, Aš: „Tokia ir anokia”… Jis: „O, tai aš ne jūsų darbą perskaičiau. Ir viskas, ką čia pasakiau, ne jums skirta…”. Aš išsižiojau. Jis pažadėjo per savaitgalį paskaityti. Kitą savaitę einam vėl susitikti…
Po savaitės bent jau kalbam apie išvadas, nes apie turinį, kažkaip vis dar sunku… ou mai god. Šis susitikimas pats rezultatyviausias iš visų, juk net išvadas aptarėm…
Reziume: šeši žili plaukai galvoj, paruoštas magistras ir drugiai pilve, pagalvojus apie recenzentą.
Po visų šių nesąmonių, tvarkausi procedūrinius klausimukus… Nu bliam, pasirodo ir word‘ą ne taip gerai išmanau, ir kutinėjuosi prie kompo po tris valandas nieko gero nepasiekdama…
Ech. Šiandien turiu visus lapus, bet tingiu nueiti susirišti.
Ir šiaip, tai kur tas el.paštas turėtų būti rašomas darbe?
Blondinės era…

Vakar diena prasidėjo džiaugsmingai, o baigėsi su nusivylimu. Nes draugė brūkštelėjo laiškutį iš Londono su naujiena, kad gavo darbą. Ne juodą. Ofise. Valstybinėje tarnyboje. Džiaugsmo banga. O vakare, gal tiksliau jau naktį, kai baigiau savo magistro pirmąją dalį, susigriebiau, kad negeros paraštės paliktos mano kompe. Susitvarkiau. Rezultatas - dviem lapais trumpesnis darbas. Nusivyliau. Žinau, kad ne lapuose esmė, bet kai pasidariau paskutinį prieš miegą puodelį arbatos, savimi didžiavausi - jau visi 15 lapų. Apsigavau. Ech. Bet diena buvo produktyvi, net labai.
Šiandien, atvirkščiai nei vakar. Rytą pradėjau nuo savo darbo knygos ir vajej… Bloga dienos pradžia. Kadangi 10 d. buvau priverstinose atostogose, darbų prisikaupė milijonas. Jei sudėčiau viską į vieną krūvą ant stalo, matyt, pro ją nebegalėčiau matyti savo kolegės, sėdinčios priešais mane. Arba kitos, sėdinčios man iš kairės. Taigi, susiėmiau - prisibraukiau raudonai super svarbius darbus, ant spalvotų post-it lapelių prisirašiau užduočių, suskirstydama darbus į kelias grupes. Žodžiu, pasiruošiau darbo dienai. Gaila, kad geri norai tuo ir pasibaigė… Tinginys užkariavo mane per keletą sekundžių ir dabar sąžinė graužia. Net užsiverčiau knygą, kad akių nebadytų. Kaip gyvas priekaištas.
Užtat, kaip visada, kai turiu milijoną darbų, sumąstau kažką kitką. Todėl net nesąmoningai įsijungus interneto naršyklę, surinkau savo praeitų metų puslapio - atradimo adresą ir vėl pasinėriau į gražius dalykus. Galvoje susproginėjo porą idėjų, kaip tiek popkornai mikrobangų krosnelėje, bet jos irgi atgulė į jau nebeaprėpiamą ir nebesuskaičiuojamą galybę kitų idėjų, kurios taip pat susproginėdavo, kai man tekdavo mokintis arba dirbti. Likimo ironija, ką? Pačios geriausios idėjos ateina tuomet, kai nėra laiko joms įgyvendinti… Gaila, bet dauguma jų, kad ir kokios šaunios bebuvo, nublanko, pasimiršo arba buvo užkrautos kitomis idėjomis…
Taigi, šiandien esu absoliučiai neproduktyvi ir dėl to man šiek tiek gėda. Bet užtat atrodau rimtai - su švarku ir marškiniais, nuolatos kažką rašanti kompiuteryje (čia tik aš žinau, kad blog’ą rašau) :D
Sėkmės šiandien, kad ir kokia ji bebūtų ;)

Back to the Start

“BACK TO THE START”! Šitaip rėkdama sutikau naujuosius 2011 m. Vėliau, jau grįžinėdama namo nuo Tauro kalno, dar kartą, tarsi norėdama užsitvirtinti, tyliai sau ištariau “Back to the start”… Iškvėpiau orą pro burną (nosis gi užgulus buvo), iš kurios išvirto balti garai. Pamąsčiau. Prabėgo metai. Ir ką?
Nesu planavimo šalininkė, o juo labiau ekspertė. Bet šiemet nusprendžiau - reikia. Nada. Net su paaiškinimais. Tam, kad bent pasąmonėje, po metų, galėčiau save pasveikinti arba sugėdinti.
Taigi,

1. Pasirūpinti sveikata. Nebuvau sirgusi (turiu omenyje rimtai sirgusi) kokius 4 metus, tačiau per šventes užpuolė sloga, kosulys, temperatūra, o šis jausmas, kaip žinia, vienas nemaloniausių, tad nutarta. Reikia prisižiūrėt, gal net kepurę nusipirkti, kad nebūtų taip šalta ir neturėčiau progos persišaldyti. Į sveikatos temą pelnytai įsirašyti reikėtų ir dantis, nes po paskutinio pasivažinėjimo motociklu pasigavau baisų dantų nervų uždegimą (pasirodo ir tokių gali būti), kurio pasekmes jaučiu iki šiol, tad odontologo kabinetas irgi įtrauktas į sąrašą.
2. Daugiau dėmesio skirti draugams, artimiesiems. Pastaraisiais metais atitolau nuo draugų… Tiksliau, pastaraisiais metais labiau pamėgau būti viena arba tik su brangiuoju. Dėl to kilo labai daug konfliktų, ko pasekmė - dar didesnis noras nebendraut. Todėl šiemet perlipsiu per save, net jei bus labai blogai, ir kalbėsiu, bendrausiu, dalinsiuos, tiesiog būsiu kartu su draugais labiau ir dažniau, nei kad praeitais metais.
3. Išmoksiu naujų dalykų. Skamba ganėtinai banaliai, bet… Nusprendžiau išmokti geriau fotografuoti. “Geriau” irgi labai neapibrėžtas terminas, tačiau… Reikia pralavinti jau turimus įgudžius bei išmokti naujų triukų. Be to, jau pernai buvau nusprendusi, kad reikia pramokti italų kalbą. Bent tiek, kad galėčiau nors minimaliai orientuotis, apie ką eina kalba. Ir galėčiau nors elementariomis frazėmis ką nors pasakyti.
4. Pradėsiu drąsiau važinėti. Čia labai rimtai. Nes visdar jaučiu drebuliuką širdyje, kai sėdu už vairo. Baisoka :)

Visi šie mažiukai tikslai skirti tik man ir tik dėl savęs. Tam, kad po metų, galėčiau reziumuoti, kaip man pasisekė.

Pamąstymai apie maisto gamybą

Kadangi po operacijos praėjo jau dvi paros, o aš jau esu namuose ir, nepaisant to, kad man šiek tiek visur maudžia, tempia ar šiaip tiesiog skauda, neberimstu savam kailyje ir noriu kažkuo užsiimti.
Sėdžiu savo nuomojamo buto virtuvėlėje, kurią savo pastangomis pasivertėme jaukia ir malonia, susisukusi šlapius plaukus į turbaną (valio, jau galiu pati juos išsiplauti) ir strateguoju. Kaip visada - nepamainomas atributas - didžiulis puodelis citrinų arbatos.
Girdžiu kaip manasisi užsnūdo bežiūrėdamas savo “Discovery” garsiai šnopuoja kitam kambaryje.
Ryt mums šventė, tad šiandien nusprendžiau (o daugiau ir neturėjau ką veikti), kad pasiversiu tą dieną labai gražia. Tad pradžiai - maistas.
Maistui nesu išranki. Tačiau problema kiekvieną kartą atsiranda tuomet, kai reikia ruošti maistą ne sau vienai, o dviems asmenims. Manajam maistas, tai būtinai mėsa. Ech, kiek daug žmogus praranda… Nes pasta, rissoto, salotos (jau nekalbu tik apie lapines salotas) yra užkandžiai ir ne ką daugiau. Susisiaurinau paiešką, ką būtų galima pagaminti.
Kas kartą, kai tenka sugalvoti kažką naujo, idėjų ieškau svetimuose, kaip juos vadinu, “food bloguose” ir kiekvieną kartą negaliu atsistebėti žmonėmis, rašančius šiuos blogus. Gerąja prasme. Iš kur tiek idėjų pas juos??? Kartais net baltai pavydžiu… Mano ruošiamas maistas dažniausiai esti ganėtinai paprastas. Aš iki šiol nežinau kaip teisingai atskleisti kokosų pieno skonį, su kuo jį galima naudoti ir pan., o štai, pilna puslapių, tik netingėk paieškoti, kur žmonės aprašinėja dar ne tokius “atradimus” ir jų panaudojimo būdus. Užskaitau.
Šiaip nemėgstu skaityti svetimų blogų, o ir savajį rašau ne dėl to, kad kažkas skaitytų/komentuotų ir pan. Ne čia pagrindinis tikslas. Aš tiesiog kartais mėgstu parašinėti… O food blogus skaitau. Ir kartais labai įdėmiai. Jau seniau buvau nusprendusi, kad maisto blogai (man asmeniškai) yra patys estetiškiausi. Grįžtant prie temos “iš kur tie žmonės traukia tiek idėjų”, aš drąsiai galiu prisipažinti, kad savuosius receptus aš dažniausiai ir traukiu iš būtent šių blogų, t.y. maisto blogų.
Taigi, kad jau ryt pas mus šventė, vėl sėdau prie interneto, nes, kaip jau sakiau, nuosavų idėjų maisto ruošimo tema mano smegenys negeneruoja, tad tenka jas “skolintis” iš kitų.
Šį kartą pirmiausia aplankiau Oliverio puslapį ir išsirinkau lengvai bei greitai pagaminamą patiekalą iš vištienos. Bus skanu. Kartu, panaršiusi po keletą blogų susiradau lengvų užkandžių ir salotų receptėlių.
Viskas atrodo gražu, bet kartais širdelę suspaudžia - ar čia aš viena tokia nevykelė negeneruojanti minčių maisto gaminimo tema ar čia keliu problemą, kur jos nėra?
Atrodo, gaminti man sekasi, viskas lyg ir gaunasi skanu, tačiau pačiai kažką sumąstyti sunku.

Ar tikrai jau kvepia Kalėdomis?

Taip, taip, šiandien pirmoji kalendorinės (ir ne tik) žiemos diena.
Kiek man suprantama, Kalėdos yra viena svarbiausių žiemos švenčių (žiūrint pro metų laikų prizmę ir nesigilinant į šios šventės kitus, pvz. religinius, aspektus). Tačiau visi didieji “akropoliai/ozai/maksimos ir co” jau lapkričio pirmosiomis dienomis, nuo prekystalių ar vitrinų nuėmę chrizantemas ir moliūgus, per naktį pasiruošia didžiajam kalėdiniam bumui ir viską padabina burbulais, snaigėm, lemputėm, karoliukais ir angelais. Iš pradžių galvojau “what the fuck?”. Tada supratau - “marketingas”… Tada vėl galvoju - “bullshit”. Tada vėl suprantu - “kokia visuomenė, toks ir marketingas”… Gaila… O ar tikrai?
Apskritai šitie susimąstymai tik vakar mane apniko (ir turbūt tik todėl, kad baisiausiai nenorėjau mokintis egzaminui, nors jis ir yra greičiausiai (nes niekada nesakau “niekada”) priešpaskutinis universitete. Anyway.
Atrodo juokinga, reikia pripažinti, kad kuomet iki Kalėdų lieka vos ne du mėnesiai, prekybos centrai jau žvangina papuošimais ir dirbtiniais Kalėdų seneliais bei eglutėmis. Sako, taip bando anksčiau sukurti kalėdinę dvasią. Nė velnio.
Kitą vertus, dauguma, dar likus iki Kalėdų daugiau nei mėnesiui jau susiperka dovanėles ir tai pamiršta. Aš irgi kiekvienais metais sau prisižadu: “Kitais metais taip nebus”. Ir kiekvienais metais tokia pati istorija. “Must do” ir “must have” sąrašai ilgėja su kiekviena diena. O laikas tirpsta ir taip būna gaila, kai idėjos liko neįgyvendintos.
Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, atsirado sąrašiukas “must do”. Esu iš tų, kurie mėgsta ką nors daryti savo rankomis, tad apie tai reikia pagalvoti anksčiau.
Kadangi šią savaitę esu laisvesnė, o tai kartu reiškia tai, kad po darbo nebereikės mokytis ir ruoštis egzaminui (tačiau tik šią savaitę), sumaniau po truputį įsileisti ir į savo namus kalėdinių nuotaikų. Nusprendžiau, kad pradėsiu nuo kvapų, o tai reiškia, kad šiandien (bijausi susimeluot, bet labai planuoju tą padaryti būtent šiandien), namuose kepsiu imbierinius sausainius. Kvapas nusimato nepakartojamas… Sakau, tegu tai būna pirmieji žingsniai Kalėdų link… :)

Apie artėjančias atostogas sau

Taigi, šiandien paskutinė (vajej, ir dar sutrumpinta viena darbo valanda) diena prieš mano išsvajotąsias atostogas. Aišku, baigusi bakalaurą ir studijuodama magistrą uždirbu tiek, kad negaliu sau leisti net Lietuvoje išsinuomoti kokio padaraus viešbutuko pajūryje, tad man nieko kitko nebelieka, kaip tiesiog susidėlioti savo atostogas, kurios, pabrėžiu, truks visas 10 dienų, pagal savo piniginę, kurioje, vajej, vajej, bet kaip visad švilpia vėjas.

Anyway, į pajūrį aš vistiek važiuoju, nes jau taip gavosi, kad viešbutuką man atstos buvę pionierių nameliai (kaži kaip jie atrodo viduje?) už 25 Lt parai, taigi 75 Lt 3 paroms. Džiaugiuosi už tai, nes tai kartu reiškia, kad liks pinigų ir su draugais į Palūšę nulėkti bei pasiplaukioti su valtimis/kanojomis/baidarėmis.

Taigi, stumiu kaip įmanydama šią dieną pirmyn, kad kuo greičiau ji baigtųsi, nes tada, 16.30, galėsiu ramia širdimi uždaryti kabineto duris, palikti savo lietuviškąjį “The Office” kolektyvą ir bėgti pirkti pomidorų (o vakare ir maudymosi kostiumėlio). Suruošiu visus darbus namuose, pagaminsiu vakarienę, išsišiepusi lauksiu savo brangiojo ir būsiu laiminga laiminga, nes ATOSTOGOS PRASIDĖJO.

Taigi, apie mano atostogas.

Kaip jau prasitariau, važiuoju į pajūrį, o jei tiksliau, į Nidą. Su brangiojo broliu bei jo mergaite, kuri, reikia irgi pažymėti, skirtingai nei visos iki šiol buvusios jo mergaitės, man nuoširdžiai labai patinka ir, nors matėmės tik du kartus, manau, kad tai geriausia, ką brangiausiojo brolis turėjo iki šiol. Čia subjektyvi nuomonė.

Po savo pasivaikščiojimų pajūriu su nauja suknele, kurios man vakar verkiant įsireikėjo (o tai gan keista, nes niekad iki šiol taip nebuvo, o dar keisčiau yra tai, kad įsireikėjo suknelės, nors aš jų beveik nenešioju. Tačiau, vakar vos neverkiau, kai apėjusi 4 parduotuves neradau tokios, kokios noriu. Ačiū dievui, viskas baigėsi laimingai, ir ji jau guli pas mane ant batų dėžės), važiuosiu namukų, pas mamą ir senelius. Isn’t sweet, a?

O tada aplankysiu savo draugę. Ji ruošiasi atostogauti savo sesers sodyboje ir, manau, bus smagu kartu pasibūti. Tik neilgai, nes aš dar planavau nuveikti kelis naudingus darbus namuose, tad manau vienos paros pilnai užteks. Galų gale, matysimės dar dažnai.

Apie naudingus darbus. Aš visad prisigalvoju sau veiklos, kad, ne duok dieve, neleisčiau laiko veltui, tačiau atėjus atostogoms, dažnai taip ir darau, tačiau tradicija yra tradicija ir šiemet vėl krūva planų. Tiesa, žymiai mažiau nei pernai, tačiau vis tik. Vakar nusipirkau dirbtinės odos, ir dievaži, nesvarbu kiek man tai kainuos, pasiųsiu sau rankinę. Taip, aš tik kartą tą buvau dariusiu, bet šventai tikiu, kad man pavyks, taigi, tai pirma. Antra, įkalbėsiu sesę su manimi daryti auskarus, ir vėlgi, šventai tikiu, kad man pavyks. Kadangi darbe palieku nebaigtą vieną reikalą, nes tiesiog nieko ten nesuprantu, reikės truputį laiko skirti mokymuisi, nes vajej vajej, prekių ženklų teisės aš taip puikiai neišmanau ir tai bus trečia. Visa kita gan smulku ir man ne tiek įdomu/reikalinga, tad visai nesvarbu.

Po viso šito, kadangi viena mano draugė grįžta iš Anglijos.

Anyway, vis tik galvoju, kad tai pirmosios mano atostogos, kurias turėsiu tikrai atostogavimui, o ne mokslui ar kitokių reikalų tvarkymui, tai, vėlgi, šventai tikiu, kad net su mano piniginės turiniu, jos bus best ever.

Mano moteriški (ir ne visai) ritualai

Nelaikau savęs itin moteriška mergina. Kartais gal netgi atvirkščiai - pasivažinėjimas motociklu, klampojimas per purvynus ar stovyklavimas miškuose kad ir savaitę ir panašiai manęs visiškai netrikdo. Man patinka tokie užsiėmimai, nors daugelis mano pažįstamų visiškai manęs nesupranta - nes važiuojant motociklu gali nugriūti ir susižeisti, nes purvynas jau kalba pats už save (juk ten purvas!), nes palapinėje negalima normaliai išsimiegoti, jau nekalbant apie visokius uodukus ir pan.
Taip, visur yra dalykų, kurie kelia mažuliuką erzelį, tačiau all in all, man tai patinka.
Kad ir negalėčiau ramia širdimi priskirti save prie “the ladies” tipo, vis dėlto, kad ką ir besakytume, mes esam moterys. Moterys…
Ir mes turim savo mažiukų ritualų, kurie mus priverčia pasijausti šiek tiek geriau, šiek tiek gražiau, šiek tiek ypatingiau nei kad visad.
Mano ritualų sąrašas nėra trumpas, bet dauguma jų jau tapo kasdienybe, tad į kai kuriuos jau tiesiog nebekreipiu dėmesio ir neanalizuoju.
Visus savo ritualus skirstau i higienos, grožio, atsipalaidavimo ir nuotaikos pasigerinimo ritualus. Faktiškai keturios didelės grupės, kurias, aišku, norint ir turint laiko, būtų galima išskirstyti į pogrupius, tačiau ech, kam to reikia. Pasiliekam prie pradinių keturių. Tiesa, reikia paminėti, kad visos šios grupės daugiau ar mažiau yra susijusios tarpusavyje - tarp jų nėra prarajos ir tai reiškia, kad atlikdama vieną kokį veiksmą, tarkim savo grožio ritualą, tikėtina, kad jis apims ir nuotaikos pasikėlimo ritualą, ir atvirkščiai. Arba mano higienos ritualas apims ir mano grožio ritualą, ir visa versa. Ir taip toliau ir panašiai.
Taigi.
Mano higienos ritualai (vertinami kontekste su visomis trijomis likusiomis grupėmis).
Aš, aišku, čia neišsiskiriu iš visų kitų. Gal kas ir paprieštaraus, kad kas per ritualas gali būti higiena. Bet, brangieji, gali. Čia jau priklauso nuo vaizduotės ir noro. Visų pirma, higieną dauguma sieja su prausimusi. O prausimaisi, mano galva, gali būti trijų rūšių - kasdienis paprastas (rytinis - vakarinis) nusiprausimas, prausimasis po dušu, maudymasis vonioje. Paprastasis prausimasis, kiek jis susijęs su kitais prausimaisis, yra neatskiriama mano kasdienybės dalis, tad ranką prie širdies pridėjus sakau, kad tai ne ritualas per se, tačiau rutina/būtinybė/įprotis. Nieko įspūdinga. Tačiau jei pradėsime kalbą apie kitų prausimosi ritualus, tai oi.. :) Dievinu švaros kvapą - na žinote tą tokį, kuomet tik išlendi iš po dušo. Tad būtiniausiai-dušo želė privalo, tiesiog PRIVALO būti mano širdžiai artimo kvapo. Ir jos kuo daugiau. Kadangi labai mėgstu tą būseną, kuomet tik išlendi iš po dušo ir jautiesi super gaivi, super švari ir kvepi švara (kaip aš vadinu tą kvapą), vadinasi ir nuotaika būna geresnė. Kad viskas taip išliktų ilgiau, imuosi savo mėgstamų kūno kremų arba purškiamų aliejų. Lentynoje jų turiu įvairių rūšių: mango, vyšnių, neutralaus kvapo, mango ir papajų, pieno ir medaus, jūros kvapo ir t.t. Viskas priklauso nuo nuotaikos ir dar daug kitų dalykų, tokių kaip pvz. laikas.
Maudynės vonioje yra vienas mano mėgstamiausių dalykų ir dauguma šią mano silpnybę labai gerai žino. Rodos, maudynės vonioje yra tas tikrasis, arba bent jau didžiausias mano ritualas. Visad pasiimtu puodelį skanios arbatos, arba, jei jau visiškai noriu atsipalaiduoti, taurę vyno. Būtinai su daug putų, būtinai su nuolat po truputuką sruvenančio vandens čiurkšle. Vos vos, kad tik girdėčiau kaip vanduo teka…
Grožio ritualai.
Vėlgi, pabrėžiu, nesu labai “the ladies” tipo mergina, tad mano grožio ritualai neapima 2 val. kasdien, 7 dienas per savaitę, grožio salono kiekvieną savaitę ir pan. Bet visgi…
Viskas prasideda nuo kremo, losjono, aliejaus ir panašiai. Pripažinkim, mergaitės, tai fantastiška, kuomet gali savo odą atgaivinti/pagyvinti/pakvėpinti ir pan. Aš tai dievinu. Antrasis mano sąraše - manikiūras. Tenka pripažinti, kad manikiūrą darausi ne itin dažnai (shame on me) ir negaliu pakęsti, kad šita procedūra trunka mano akimis ilgokai, tačiau rezultatu visad būnu patenkinta. Ir visad šypsausi… Kaip ir pedikiūras. Dievinu šia procedūra. Po jos atrodo net eiti lengviau. Pedikiūras man apskritai yra gėris, tad stengiuosi sesės išprašyti, kad ši procedūrą būtų atliekama kaip įmanoma dažniau… Plaukai. Aliejus, skatinantis augimą, galiukų kondicionierius bei galiukų ir kirpčių kirpimas yra daugmaž viskas, ką aš atlieku, tačiau šios procedūros daugiau mažiau tapusios kasdienybe, tad jau visiškai nebeįdomios.
Atsipalaidavimo ritualai. Norėdama aš daugmaž renkuosi tuos pačius dalykus. Vonia pilna putų arba muzika. Iš tiesų, niekas man nepadeda taip puikiai atsipalaiduoti ir pamiršti visus rūpesčius. Tiesiog pasineri į vandenį arba muzikos garsus ir lauki kol tave užliūliuos… Simple as it is. Bet užtat visad efektinga…
Nuotaikos pasigerinimo ritualai - pasivaikščiojimas, tas pats manikiūras ar pedikiūras, kartu ir visokios muzikos (geriausiai - ausinukas). Aišku, reikia pripažinti, kad kartais nuotaikos jau niekas nesugebės pagerinti, tačiau… Niekad nežinai, nes kartais tereikia visai nedaug, kažko mažo, o kartu ir didelio. Kaip fantastiškos dainos. Ar gaivaus oro gūsio, kuris viską išpučia…
Ir tikiu, kad kiekviena iš mūsų, turim tokius kažkokius, kad ir labai mažus ritualiukus, kurie mums sukelia džiaugsmo. Nes juk būtent dėl to mes juos ir atliekame… Mes, moterys… Ech…

Mano pačios atradimai

Štai, šeštadienį laikiau paskutinį savo pirmojo kurso magistrinį egzaminą. Štai penktadienį pirmą kartą vairavau savo brangiausiojo mašiniuką turėdama tam teisę.
Štai šeštadienį valgiau savo pačios užaugintus špinatus, mažuliukus tokius.
Visi nuostabiausi atradimai būni tik tie, kuriuos atrandi pats. Niekas man nesugebės nuneigti šios minties, nes niekada, pabrėžiu, niekada nebūna taip smagu, kai kažkas supažindina tave su savo atradimu, kad ir koks šaunus jis bebūtų.  Savi atradimai yra SAVI atradimai - kad ir mažuliukai, kai tie mano špinatų lapukai, tačiau žymiai mielesni ir skanesni.
Tai lyg suvokti, kad pomidorai ir bazilikai yra nepaprastas derinys, o ne tą išskaityti James Oliver knygoje. Karts nuo karto, tokie atradimai paskaidrina gyvenimą, kartais atradus kažką naujo norisi verkti, tačiau galiausiai imi ir suvoki, kad kiekvienas tavo atradimas tau atneša naują suvokimą, naujus potyrius. Tai tarsi matematikos pamokos - iš pradžių nesuvoki ką reiškia tangentas ir kotangentas, bet vėliau, kuomet viską įsisavini, jie tampa tavo draugais. Taip ir čia. Nei svetimi atradimai, nei svetimi džiaugsmai, nei svetimi skausmai nebūna tokie patys, kokie yra taviškiai.
Svarbiausia, išmokti iš jų visų kažko. Iš kiekvieno džiaugsmo būtina išmokti mokėti džiaugtis, net mažu dalyku, net mažu špinato lapuku. Svarbu, nes nemokėdami džiaugtis mažais dalykais, pro akis praleidžiame galybę malonių akimirkų. Iš kiekvieno skausmo būtina išmokti savo pamoką - kad nėra viskas taip gražu, kaip įsivaizdavai, vien tik tam, kad vėliau galėtum pasidžiaugti, kad iš savo skausmo išmokai pamoką. Ir kiekvienas tavo atradimas atneša kažką naujo, tad svarbu tai suvokti ir, vėlgi, tuo pasidžiaugti.
Ratas apsisuka ir viskas vis tiek grįžta prie mokėjimo.
Kad ir kaip skauda, kad ir kaip niūru, reikia mokėti tikėti, kad greitai viskas susitvarkyt, ir “mažyčiai špinatų lapeliai” atneš tik naudą. Svarbu tai išmokti. Svarbu išmokti gyventi.
O čia ir yra atradimas…

Truputis po vienuolikos, o aš jau nebeturiu jėgų dirbt. Ir noro, tiesą sakant. Bandau ištempti iki pietų pertraukos, kada galėsiu ištrūkti iš ofiso į lauką ir įkvėpti gryno (sąlyginiai) oro. Ir taip jau koks mėnesis.
Kiekviena sekundė tampa minute, o kiekviena minutė - valanda. Bandau kažkaip su savimi susitarti, kad reikia, kad būtina, tad come on! Bet ne visad pavyksta ir šiandien būtent taip ir yra. Nuo pat ryto svajojau, kad galėčiau ilgiau pamiegoti, kad nereiktų keltis ir neversčiau per prievartą sunkių akių vokų atlipti nuo apatinių blakstienų. Nepavyko. Tuomet svajojau, kad į darbą reiktų ruoštis ne paskubomis. Aišku, šitai ganėtinai paprasta - tereikia atsikelti valanda anksčiau nei keliuosi įprastai, tačiau tai iš esmės neįmanoma, nes kiekvieną rytą, svajoju apie tai, kaip būtų gerai, jei galėčiau ilgiau miegoti. Taigi, mano pusrytiniai skrebučiai su pomidorais arba omletas su šviežiais bazilikais yra įmanomas tik sekmadieniais, ir tai ne ankstų rytą. O aš norėčiau, smagaus rytinio pokalbio su brangiuoju prie karštos arbatos puodelio su pusrytiniu avižiniu sausainiu…
Ir aš norėčiau, kad rytais būtų žymiai šilčiau, nei yra dabar, bet aš jau džiaugiuosi, kad dabar apskritai yra šilčiau nei buvo prieš porą savaičių ar mėnesių. Dar aš norėčiau, kad atėjusi iki pastato, kuriame aš dirbu, mintyse nekartočiau “fuck, ir vėl…”, o išsišiepusi pasisveikinčiau su apsaugos darbuotoju ir užkilčiau į savąjį aukštą. Norėčiau, bet… Jei nenusiseka pirmieji dienos žingsniai, o tiksliau pirmosios mintys, kurių iki šiol neišmokau kontroliuoti, tuomet didelė tikimybė, kad visa diena bus poprastė.
Ir dar norėčiau, kad mano diena prasidėtų su fantastišku dieniniu makiažu, o jei tiksliau, laiko atradimu jam. Ir kartu - drabužių pasirinkimu, batelių priderinimu, rankinės… Norėčiau, tačiau vėlgi, kadangi po darbo dienos aš apskritai dažniausiai nieko nebenoriu ir man reikia valandos atsigauti ir grįžti į normalias normalaus gyvenimo važias. Tad pagalvojus, kad teks važiuoti namo su visuomeniniu transportu, iki kurio sustojimo stotelės teks nukaukšėti aukštakulniais, kiekvieną rytą nuveju šią mintį tolyn. Ir vis galvoju, kad tikrai, jau greitai išeisiu iš namų laiminga, susitvarkiusi, išsidabinusi, tarsi Carrie iš Sex and the city, ir kaimynams linkėsiu nuostabios dienos, ir paštininkui pamosiu. Greitai… Taip jau pusę metų…
Ir dabar, kad atitrūkti nuo minčių apie darbą, svajoju apie tai, kaip gaminsiu šįvakar namie nuostabią vakarienę - galvoju apie lengvą patiekalą, manyčiau, kad crostini (čia iš vieno foodblog autorės išmokau skirti juos nuo bruschetta, taigi ačiū tastyart.lt autorei) visiškai tiktų - lengva, jauku, šiek tiek gurmaniška gal, svarbiausia, nesudėtinga, bet įspūdingai skanu. Laukiu pomidoriukų bei šviežių bazilikų iš močiutės daržo… Tiesa, gal prie šių sumuštinukų dar špinatų salotų pasidaryti? Galvoju, juolab, kad prie pat darbo yra nuostabiai gražių špinatų daržovių kioskelyje, kurį man užrodė bendradarbė (ačiū Erikai).
Norėčiau dar gauti atostogų. Ne, jokių kelionių į šiltuosius kraštus, jokių pasibuvimų, tiesiog atsipūtimas nuo darbo… ir kibimas į kitus, apleistus ir užmirštus darbus, mokslus. Galvoju, ar pavyks.
Kartais labai norėčiau ramaus gyvenimo. Neskubėjimo, be streso, be bemiegių naktų, nes darbo yra daugiau nei paroje valandų, be pykčio. Tiesiog, tarsi norisi įlįsti į kokią olą, ten susikurti savo mažą, tik man pačiai priklausantį, kuriame galėčiau ragauti mojito, skanauti ananasus ir greipfrutu bei negalvoti apie nieką.
Norėčiau turėti daugiau laisvo laiko, kad galėčiau jį skirti sau maloniems darbams atlikti, kad ir tarkime, išmokti kaip aptraukti baldus (seniai apie tai svajoju), atsirestauruoti virtuvės stalą ar vonios kambarį. Tiesiog užsiimti kažkuo nauju, mielu.
Tik tas laiko trūkumas. O gal ir noro… Nesinori. Nesinori daug ko daryti nesant geros, skaidrios ir pakilios nuotaikos, nes kaip sako mano močiutė, net pyragai nekyla, jei nesi džiugios nuotaikos juos kepdamas. Taigi, reikia ieškoti įkvėpimo. Gerų emocijų.

2010-04-16

Šiandien yra balandžio 16 d. Drąsiai galime teigti, kad pavasaris įpusėjo. Juk tikrai taip ir yra - balandžio vidurys, dienomis oro temperatūra dažniausiai pakyla iki +15 laipsnių, saulė džiugina glostydama vis dar sužvarbusią nuo baisulingai šaltos žiemos odą ir verčia prisimerkti, kai norisi į ją pasižiūrėti.
Praeitą savaitę drąsiai sau ištariau, kad viskas back to normal - vadinasi, vėl pradedu gyventi savo ritmu. Išsikapsčiau iš žiemos miego ir supratau, kad atėjus pavasariui turiu daug ką nuveikti.  Nors pirmieji sodinukai jau pasodinti (su brangiuoju vylingai tikimės, kad špinatai ir svogūniukai užaugs ant palangės), tačiau dar gausybė visokių prieskonių, salotų ir šiaip auginukų vis dar guli pakuotėse - tik sudėlioti pagal sodinimo datas, kad neužsimirščiau, kada ką reikia sėti. Jaučiuosi šiek tiek Brie iš “Nusivylusių namų šeimininkių”, jei nežiūrėsime namuose tvyrančią visišką betvarkę.
Šiuos malonius darbelius žadu pasidaryti tik nuvažiavusi pas močiutę. Bet, dievaži, tai tikras malonumas, nors dar nebuvo nei vieno karto, kad viskas, ką esu pasodinusi grąžiai ir sudygtų. Bet gražūs norai man yra svarbiau nei nesėkmės juos įvykdant. Kitą vertus, laikausi nuomonės, kad kiekviena nesėkmė duoda puikią progą mokintis iš klaidų. Anyway. Tai tėra vienas iš mano pavasarinių džiaugsmų.
Kaip ir visada, pavasaris pasitinka darbų lavina. Kažkada sėdėdama savo virtuvėje pamąsčiau, ir turbūt teisingai, kad žiemą savo apsukas sumažinu kokius 20 kartų, na iki tiek, kad galėčiau išgyventi, bet kad kažkuo papildomai užsiimčiau, jėgų nebeužtenka. Vadinasi, ganėtinai natūralu, kad pavasaris ateina su lavina, kuri, šiaip jau, atsibudusiai iš žiemos miego man, yra visai maloni.
Šį pavasarį galėčiau pavadinti turbo pavasariu dėl kelių priežasčių. Visų pirma, dar vasario mėnesį susigalvojau sau užsiėmimų, į kuriuos pamažu įsitraukiau ir kurie dabar suryja beveik visą mano laisvalaikį, bet aš nė kiek to nesigailiu. Galiausiai, po penkių metų pertraukos, susiruošiau laikyti vairavimo egzaminus. Pagalvojau, kad šis laikas yra tiesiog perfect, kad pagaliau galėčiau sėsti už vairo turėdama tam teisę. Mano brangusis kartu pasišovė laikyti A kategorijos teises, tad kartu pradėjom mokintis, bet šis spartuolis vakar jau išsilaikė teoriją, o aš vis dar laukiu pažymos iš narkologo (OMG).
Ta proga, egzamino išlaikymo, šiandien sugalvojau suruošti provansiškus pietus (ryškiai paveikta pavasario)…
Nepaisant visų šių mano užsiėmimų, iš kurių aprašiau čia tik vieną, manęs laukia baisulinis baubas, pavadinimu “trečdalis magistrinio darbo”, kurį turiu priduoti iki sesijos pabaigos. O tai yra iki gegužės pabaigos, o tai kartu yra ir už pusantro mėnesio. Nepradėtas net pirmasis sakinys. Laukia darbas…  Bet nieko, viskas yra sutvarkoma. Tikrai.

Ir viskas grįžta į senas vėžes. Here I go again… Pilnu rėžimu ir pajėgumu. Dievinu pavasarį. Ir kaip pasakytų mano buvęs grupiokas - for real!

Pyktis

Mano smegenys verda. Iš pykčio, iš liūdesio, dėl informacijos pertekliaus, darbų kiekio ir laiko (ir dabar jau ir noro) stokos.
Vakar jau susitaikiau su ta mintimi, kad man prasidėjo darbinė depresija. Nežinau ar mano draugė, studijuojanti psichologiją, galėtų man pritarti dėl tokio termino vartojimo, tačiau vis vien, net jei ir nėra tokios diagnozės, aš drąsiai galiu teigti - man tokia yra. Nebenoriu dirbti, nebenoriu stengtis dėl svetimų užpakalių iškėlimo iš mėšlo krūvos. Ir kas baisiausiai, nebematau kam to reiktų, nebeturiu motyvacijos stengtis.
Ir jei jau kas nors negero nutinka, man visad pasiteisina posakis, kad nelaimė po vieną nevaikšto. Jei pirma blogoji žinia mane pasiekia, vadinasi, ratas užsisuko ir tai tikrai ne pabaiga. Pastarąsias savaites būtent taip ir yra - viena po kitos, viena paskui kitą.
Sugalvojau, kad išsklaidyti savo rūpesčius po darbo puikiausiai padės sporto klubas ir užsiėmimai. Ne, na kur tau - sporto klubas man, neturinčiai nuosavos transporto priemonės, tapo sunkiai bepasiekiamas, kad jį kur. Ir vėl erzelis. Ir vėl pyktis. O noriu, o reikia…
Tuomet pradėjau mąstyti apie alternatyvas - gal kažkur kitur, gal iš kitos stotelės - nieko! Nors verskis per galvą. Aišku, juokinga, kai žmogus neranda sporto klubo, bet mano problema ta, kad aš ne tik neturiu nuosavo automobilio (įskaitant ir teisės jį vairuoti), bet ir pakankamai lėšų, kad galėčiau leisti sau lankytis tuose lengvai pasiekiamuose klubuose prie pat namų, netoli darbo ir pan. Neteisybė. Pikta.
Gerai, galvoju, jei eičiau iki ten ir ten, kad galėčiau lengviau pasiekti sporto klubą, dar ir pati pasimankštinčiau - apšilimas visai nieko būtų. Tada pasižiūrėjau pro langą - sniegas, žadamas lietus, ir supratau, kad visai nenoriu pėsčia tapnoti per milijoną balų iki savo tikslo. Po to vėl nuvijau šią mintį tolyn. Juk reikia, būtinai reikia.
Tuomet vėl galvoju - namo galėčiau parsirasti apie 8 val. Jau visai vakaras. Vadinasi,, savo darbus namie turėčiau susiplanuoti labai tiksliai. Nepaisant to, juk man dar ir egzaminai būna, ir magistrinį rašyti reikia. Nusiveju mintį su pasiteisinimu - visiems egzaminams ruošiuosi savaitę. Taigi, skiriu po 4 valandas kiekvieną dieną, nuo 19 iki 23 val. Simple. Nespėsiu. O jei tą savaitę neičiau sportuoti? Visai priimtina.
Kai galiausiai priėjau kompromisą, atsiverčiau pasitikrinti savo el. paštą. Rašiau dėstytojai dėl magistrinio, ko šiai reikia pirmam atsiskaitymui, kad viskas būtų gerai. Atsakymas išvertė iš kojų. Negaliu sakyt, kad visai nesitikėjau - reikalavimai normalūs, pagal visą programą, nieko daugiau. Tiesiog visi kiti turi atlikti mažiau. Tai priklauso nuo tavo vadovo. Kiek šiam užtenka. Manajai gi, reikia trečdalio darbo - įvadas būtinas. Su hipotezėmis, tikslais, aktualumais ir pan.
Užklykiau mirštančios gulbės giesmę namuose. Whyyyyyyyyyyyy?
Viskas vienu metu - galima išsitaškyti sau smegenis.

Ir dabar nežinau, kaip viską spėti? Kaip susirikiuoti viską į lentynas?

Einu išsitaškysiu smegenis (pyktis).

Šiandien užrašas mano feisbuko sienoje rėkia - Same shit different day! Ir tikrai - tik gal nuotaika šiandien kiek geresnė, nei buvo vakar. Nors diena vakar buvo nepalyginamai gražesnė ir saulė švietė labiau. ir į darbą nereikėjo eiti…
Anyway, šiandien vėl viskas ratu.
Vakar pusryčiams valgėme skanių cinamoninių blynų - jau kuris laikas, kai tik niekur nevažiuojame savaitgaliais, pusrytukams gaminu juos - pasakiškai skanu, o ypač kai atrandi ir pasigardini močiutės ruošta vyšnių uogiene. (yammy).
Vėliau keliavom be tikslo pasibastyti mieste. Tik šįkart Sereikiškių neaplankėm - nenorėjau. Klajojom nuo savo namų iki Šv. Onos bažnyčios, aš klegėjau kaip myliu šį nuostabų meno kūrinį (turiu omeny bažnyčią), kaip nesąžininga, kad niekas tinkamai jos neatrastauruoja (Aušros vartų atvejis čia netinka - iki šiol skauda širdį) ir pan. Bandžiau surasti vieną jaukią gatvę, kuria vieną kartą ėjau, tačiau nepavyko, neatsimenu, kur ji randasi… Galiausiai buvo liūdna, nors pietums pasidariau morkų salotų…
Užmigau anksti, nors miego nenorėjau, o pabudau vėlai. per vėlai, kad viską tinkamai suspėčiau atlikti. Kai jau beveik visiškai nugrimzdau į sapną, pamenu, dar sukuždėjau, kad buvo gera diena…
Šiandien gi, noriu apžiūrėti sporto klubą, tačiau lauke sninga (ir tai kovo vidurys), tad nežinau, kaip čia viskas pasibaigs… kitą vertus, šiandien gaminsiu keksą - jau nuspręstą - su mėlynėmis, ir vaišinsiu savo brangiausiąjį. skaitysiu knygą begerdama citrinų arbatą ir kai jau visiškai akys pradės lipti, greičiausiai vėl reziumuosiu, kad diena buvo gera - juk viskas pasimiršta. Erzelis, pyktis, apatija - kartais viskam šitam užmušti pakanka pusvalandžio gėrio. Arbatos, knygos, muzikos - bet kokios veiklos, kuri padeda užsimiršti ir  nusišypsoti. Kiek nedaug reikia, ar ne? kokios mažytės smulkmenos gali priversti pasijausti laimingu žmogumi… Atsikvėpti ir nusišypsoti pačiam sau… kad ir prieš einant gulti…

my Own Sex and the City

Vakar vakarą leidau namie. Nusprendžiau nieko nedaryti - galbūt kvailai pasižiūrėti laidą apie plastinę chirurgiją, o gal tiesiog pabaigti skaityti prieš egzaminą pradėtą knygą - nieko konkretaus…
Susisukau į pledą, pasidariau citrinų arbatos ir…neveikiau nieko. Buvo smagu, tenka pripažinti. Mano berniukas žiūrėjo kvailą filmą pavadinimu „Nasa Russia”, jei teisingai jį užrašiau… ir juokėsi iki ašarų. Aš atsisakiau jį žiūrėti motyvuodama tuo, kad nesuprantu jokio rusiško humoro, išskyrus nuotykius apie puikųjį berniuką Šuriką. Na gal dar šiek tiek sovietų laikotarpiu sukurtų komedijų, tačiau naujosios rusų kino komedijos ryškiai ne man. Kaip sakiau - „nesu tiek išprususi ir juokai apie euro remontą man kažkaip nesuprantami”.
Vakare skambino draugė - seniai matyta, seniai girdėta, kaip visada - su savo juokingomis istorijomis. Ji man visad puikiai atitiko visiems (ar bent jau visoms) puikiai žinomo serialo, o vėliau ir filmo „Sex and the city” heroję Samantha. Tipinė. Tarsi pati idėja sukurti tokį personažą kilo pasižiūrėjus į jos gyvenimą. Unbelievable!
O vėliau pagalvojau, kad visos mes, merginos, daugiau ar mažiau turime our own Sex and the city, kiekvienoje mūsų glūdi po kažkokią dalį kiekvienos herojės. Kiekvienoje sugebėtume rasti Carrie, Samantha, Miranda ar Charlotte bruožų. Manau, būtent todėl tas serialas ir buvo toks populiarus - jis daugmaž apie visas mus po truputį.
O šį serialą aš dievinau, nors kai jį pradėjo rodyti per lietuvišką televiziją, buvau dar paauglė. Ir viskas atrodė tiesiog filmas. Tačiau iki šiol, bent kartą per mėnesį ar du, perverčiu internetinius portalus, kuriuose galima išvysti įvairių Manolo Blahniks batelių (i know, i know…) ar Louboutins (Jėzus šventas…). Nes būtent šiame seriale išmokau jų pavardes tarti daugmaž teisingai ir jau būdama penkiolikos gebėjau ant herojės kojos esančius batelius atskirti („o mama, šitie „manolai” puikūs!”).
Ne, nebuvau fanas, nelaukdavau ištisomis savaitėmis naujų serijų, nerinkau plakatų ar lipdukų - tiesiog, jei kas paklausia, koks mano mėgstamiausias serialas - dažniausiai pasakau „Sex and the city”. Why? Nes dabar ir savyje matau toms herojėms būdingų bruožų. Ir savo draugėse. Ir nieko nuostabaus, tiesą sakant.
Kiekviena turi her own Carrie. Nes mes visos dėl kažko alpstam - dėl batų, rankinių, drabužių, auskarų, dekupažo prekių, knygų ir so on and on… Lygiai taip pat ir aš pati - turiu mažų silpnybių, kurių ne visada pavyksta įsigyti (tas lietuviškas krizinis atlyginimas), tačiau praėjus pro vitrinas, peržiūrėjus katalogus ar internetinius portalus, drugeliai skrajoja pilve. Ir visad sakau - ateis ir mano laikas…
Kiekviena turi ir her own Miranda. Su savo siekiais, su troškimais. Netikiu, kad kažkas netrokšta karjeros, tiesiog atsisakau tuo tikėti. Tik ne kiekvienas šį žodį supranta vienodai - o tai ir nebūtina, o tai netgi ir gerai. Aš visad maniau, kad karjera yra žodis apibūdinantis tavo pasiekimus darbo srity. Ir nebūtinai tik aukščiausių pareigų pasiekimas galėtų konstatuoti faktą, kad pasiekei karjeros. Karjera, mano galva, kopimas aukštyn. Laiptai. Ir visi mes, norintys realizuoti save, jais lipame, nors galbūt pareigų aprašyme tas ir nesimato - tai tobulėjimas, mokymasis naujo, naujų atsakomybių prisiėmimas, užduočių įvykdymas ir pan. Daug kas telpa į šį žodį ir tai puiku - vadinasi interpretacijoms galimybių yra.
Kiekviena turi  her own Samantha. Su savo seksualinėm fantazijom, pakvaišimais ir pan. Ir nieko čia nuostabaus. Kuo mane žavėjo šis personažas, tai būtent atsidavimu tau svarbiems žmonėms. Ir meile sau. Visos mes save mylim, net jei turim trūkumų, tačiau nei viena nesugebėtų nuskriausti pati savęs. O tai yra žavinga.
Kiekviena mes turim ir her own Charlotte. Optimizmu trykštančios, besišypsančios ir tikinčios (bent šiek tiek) romantika. Na, nors šiek tiek… Besirūpinančios ir globojančios… Turinčios savo taisyklių.

Mes esam tokios. Nors truputį, nors šiek tiek. Tai žavinga, pripažinkim…

New day New start

New day, new start.

Iš esmės, beveik nuostabiai atspindintis savijautą sakinys. Nauja savaitė prasidėjo, ir ji, kaip ir beveik visos naujos savaitės, prasideda gan sunkiai. Sakyčiau netgi vangiai.

Savaitgalis buvo užgrūstas darbais. Penktadieninis mokymąsis egzaminui, šeštadienio paskaitos iki pavakarės (ar bent jau pietų tai tikrai), tik sekmadienis, ta pati nesmagiausia diena savaitėje, liko poilsiui, jei galima taip pavadinti. Kaip visad - persimiegojimas, nors miegojau, atrodo, tik iki vienuolikos, tačiau sugebėjau atsibusti užtinusi, skaudančiu kaklu ir maudžiančia galva. Jesus!!!

Kaip visad, sekmadieniais stengiuosi nieko neplanuoti - jokių susimatymų su draugais, jokių didelių išvažiavimų, išskyrus prekybcentrį ir pan. Ir tikrai ne todėl, kad sekmadienis man būtų šventa diena, dedikuota tik sau pačiai, ne, ne, ne…

Savo gyvenimą galiu drąsiai suskirstyti į erą, kuomet mokiausi mokykloje, ir erą, kai įstojau į universitetą. Faktiškai, tai buvo lūžis. Skiriamoji linija, kuomet išsikrausčiau ir ėmiau gyventi pati.

Ir kiekvieną kartą grįžusi namo, į tą vietą, kurioje gyvenu, būnu visai laiminga.

Ne dėl žmonių, kurie gyvena ar gyveno su manimi. Dėl pačios vietos. Dėl patalpų, kurias vadinu namais, kuriuose gera gulėti kad ir ant grindų.

Mano požiūris į vietą dažniausiai skiriasi nuo kitų. Aš nelaikiau prioritetu naujai suremontuoto buto, arba naujų baldų jame, arba euro remonto, arba šarvinių durų. Man būtina, kad toje vietoje, kurią tuo metu laikau namais, būtų galimybė ten daryti ką noriu - pakeisti tapetus, išdažyti sieną, perkelti baldus iš vienos vietos, į kitą, nuimti kilimus ir pan. Nes viskas turi būti pagal mane. Taip, kad man būtų gera, jauku, šviesu ir malonu ten būti.

Nemėgstu tokių vietų, kur viskas turi išlikti taip, kaip atėjai, kaip buvo prieš tau atsikraustant - no way…

Šiaip ar taip, gyvenimas nuomojamuose butuose turi savo pliusų - bent jau man. Iš esmės, antroje savo gyvenimo eroje (t.y. kuomet gyvenu atskirai nuo mamos), esu jau penktus metus. Per tą laiką, krausčiausi 4 su puse kartų. Ta pusė todėl, kad vienais metais, vasarą išsikėliau iš savo kambario bendrabutyje į kitą kambarį, o vėliau vėl į jį grįžau. Ir kiekvieną kartą, turėjau malonių rūpesčių - kur tą pastatyti, kur šį padėti, o gal taip geriau…o gal reikia naujų užuolaidų? Ir pan.

Kraustymasis man - kažko naujo pradžia. Galva sproginėja nuo idėjų, kartais nuo žinių trūkumo kaip savo idėjas įgyvendinti. Ir viskas būna puiku - nuovargis kraustantis būna nepaprastai geras. Pamenu, kai krausčiausi į dabartinius savo namus. Kampe gulėjo milžiniška krūva viskokių menkniekų, niekas nebuvo išpakuota, o aš atsigulusi ant grindų, žiūrėjau į lubas ir šypsojausi - man buvo taip gera. Nes gali gyventi taip, kaip patinka. Vadinasi, jei šiandien neturi nuotaikos, galima ir neplauti krūvos lėkščių. Ir nesiurbti kambario.

Viskas nauja, viskas iš pradžių.

Aš iki šiol nenoriu savo namų, tų tikrųjų, nuosavybės teise priklausančių man. Nes tuomet viskas jau būtų kitaip. Aišku, rūpesčiai liktų tie patys, gal net didesni, juk viskas čia bus tavo. Tačiau dabar, nenoriu tokios atsakomybės, kurti savo namus, kurių negalėsiu pakeisti, kai tik užsimanysiu gyventi kitoje vietoje. Nenoriu susėslėti. Nenoriu bent kol kas.