Mano pačios atradimai

Štai, šeštadienį laikiau paskutinį savo pirmojo kurso magistrinį egzaminą. Štai penktadienį pirmą kartą vairavau savo brangiausiojo mašiniuką turėdama tam teisę.
Štai šeštadienį valgiau savo pačios užaugintus špinatus, mažuliukus tokius.
Visi nuostabiausi atradimai būni tik tie, kuriuos atrandi pats. Niekas man nesugebės nuneigti šios minties, nes niekada, pabrėžiu, niekada nebūna taip smagu, kai kažkas supažindina tave su savo atradimu, kad ir koks šaunus jis bebūtų.  Savi atradimai yra SAVI atradimai - kad ir mažuliukai, kai tie mano špinatų lapukai, tačiau žymiai mielesni ir skanesni.
Tai lyg suvokti, kad pomidorai ir bazilikai yra nepaprastas derinys, o ne tą išskaityti James Oliver knygoje. Karts nuo karto, tokie atradimai paskaidrina gyvenimą, kartais atradus kažką naujo norisi verkti, tačiau galiausiai imi ir suvoki, kad kiekvienas tavo atradimas tau atneša naują suvokimą, naujus potyrius. Tai tarsi matematikos pamokos - iš pradžių nesuvoki ką reiškia tangentas ir kotangentas, bet vėliau, kuomet viską įsisavini, jie tampa tavo draugais. Taip ir čia. Nei svetimi atradimai, nei svetimi džiaugsmai, nei svetimi skausmai nebūna tokie patys, kokie yra taviškiai.
Svarbiausia, išmokti iš jų visų kažko. Iš kiekvieno džiaugsmo būtina išmokti mokėti džiaugtis, net mažu dalyku, net mažu špinato lapuku. Svarbu, nes nemokėdami džiaugtis mažais dalykais, pro akis praleidžiame galybę malonių akimirkų. Iš kiekvieno skausmo būtina išmokti savo pamoką - kad nėra viskas taip gražu, kaip įsivaizdavai, vien tik tam, kad vėliau galėtum pasidžiaugti, kad iš savo skausmo išmokai pamoką. Ir kiekvienas tavo atradimas atneša kažką naujo, tad svarbu tai suvokti ir, vėlgi, tuo pasidžiaugti.
Ratas apsisuka ir viskas vis tiek grįžta prie mokėjimo.
Kad ir kaip skauda, kad ir kaip niūru, reikia mokėti tikėti, kad greitai viskas susitvarkyt, ir “mažyčiai špinatų lapeliai” atneš tik naudą. Svarbu tai išmokti. Svarbu išmokti gyventi.
O čia ir yra atradimas…