Turiu prisipažinti, kad šį įrašą parašiau iš esmės prieš porą savaičių, bet tik tam, kad šovė mintis, jog išdėsčius viską ekrane, mano baubas paliks mane ir leis ramiai gyventi.
Šis pavasaris, bene pirmasis po penkių metų pertraukos, kuomet pievas iš pilkų nuskurdusių plotmių mano akyse pamažu virto žalsvomis, o galiausiai ir beveik žaliomis. Ir bene pirmą kartą aš tą stebėjau savo akimis.
Iki tol, pavasaris man reiškė seno, ilgai nesugyjančio rando atsivėrimą ir virtimą žaizda. Vėl. Ir tarsi užmigdavau letargo miegu. Atsibusdavau šiek tiek po savo gimtadienio, faktiškai birželio pradžioje... Kai jau viskas būdavo žalia ir spalvinga. Kada paskutinį kartą mačiau žibutes irgi jau nepamenu.
Visa tai keldavo tik skaudulį, slogesį ir, švelniai tariant, ne kokius prisiminimus. Pavasaris man reiškė dvi datas. Balandžio 1 ir balandžio 6.
Pirmoji - kai viskas mano akyse prasidėjo, o antroji - kai viskas baigėsi.
Po to praėjo 5 metai. Ir šis pavasaris buvo pirmasis, kuomet aš to įvykio neprisiminiau nei pirmąją, nei antrąją datą... Ir tada pagalvojau, kad gal jau laikas susikrauti mano didžiajam baubui susikrauti daiktus ir keliauti iš po kilimo į kitus namus.
Visgi, parašius tai, man nepasidarė šimtą kartą geriau, bet aš tikiuosi, kad dar po metų ar kitų paneigsiu savo du posakius: "I can forgive, but can't forget" ir "100 proc. pasitiki tik kvailiai"...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą