my Own Sex and the City

Vakar vakarą leidau namie. Nusprendžiau nieko nedaryti - galbūt kvailai pasižiūrėti laidą apie plastinę chirurgiją, o gal tiesiog pabaigti skaityti prieš egzaminą pradėtą knygą - nieko konkretaus…
Susisukau į pledą, pasidariau citrinų arbatos ir…neveikiau nieko. Buvo smagu, tenka pripažinti. Mano berniukas žiūrėjo kvailą filmą pavadinimu „Nasa Russia”, jei teisingai jį užrašiau… ir juokėsi iki ašarų. Aš atsisakiau jį žiūrėti motyvuodama tuo, kad nesuprantu jokio rusiško humoro, išskyrus nuotykius apie puikųjį berniuką Šuriką. Na gal dar šiek tiek sovietų laikotarpiu sukurtų komedijų, tačiau naujosios rusų kino komedijos ryškiai ne man. Kaip sakiau - „nesu tiek išprususi ir juokai apie euro remontą man kažkaip nesuprantami”.
Vakare skambino draugė - seniai matyta, seniai girdėta, kaip visada - su savo juokingomis istorijomis. Ji man visad puikiai atitiko visiems (ar bent jau visoms) puikiai žinomo serialo, o vėliau ir filmo „Sex and the city” heroję Samantha. Tipinė. Tarsi pati idėja sukurti tokį personažą kilo pasižiūrėjus į jos gyvenimą. Unbelievable!
O vėliau pagalvojau, kad visos mes, merginos, daugiau ar mažiau turime our own Sex and the city, kiekvienoje mūsų glūdi po kažkokią dalį kiekvienos herojės. Kiekvienoje sugebėtume rasti Carrie, Samantha, Miranda ar Charlotte bruožų. Manau, būtent todėl tas serialas ir buvo toks populiarus - jis daugmaž apie visas mus po truputį.
O šį serialą aš dievinau, nors kai jį pradėjo rodyti per lietuvišką televiziją, buvau dar paauglė. Ir viskas atrodė tiesiog filmas. Tačiau iki šiol, bent kartą per mėnesį ar du, perverčiu internetinius portalus, kuriuose galima išvysti įvairių Manolo Blahniks batelių (i know, i know…) ar Louboutins (Jėzus šventas…). Nes būtent šiame seriale išmokau jų pavardes tarti daugmaž teisingai ir jau būdama penkiolikos gebėjau ant herojės kojos esančius batelius atskirti („o mama, šitie „manolai” puikūs!”).
Ne, nebuvau fanas, nelaukdavau ištisomis savaitėmis naujų serijų, nerinkau plakatų ar lipdukų - tiesiog, jei kas paklausia, koks mano mėgstamiausias serialas - dažniausiai pasakau „Sex and the city”. Why? Nes dabar ir savyje matau toms herojėms būdingų bruožų. Ir savo draugėse. Ir nieko nuostabaus, tiesą sakant.
Kiekviena turi her own Carrie. Nes mes visos dėl kažko alpstam - dėl batų, rankinių, drabužių, auskarų, dekupažo prekių, knygų ir so on and on… Lygiai taip pat ir aš pati - turiu mažų silpnybių, kurių ne visada pavyksta įsigyti (tas lietuviškas krizinis atlyginimas), tačiau praėjus pro vitrinas, peržiūrėjus katalogus ar internetinius portalus, drugeliai skrajoja pilve. Ir visad sakau - ateis ir mano laikas…
Kiekviena turi ir her own Miranda. Su savo siekiais, su troškimais. Netikiu, kad kažkas netrokšta karjeros, tiesiog atsisakau tuo tikėti. Tik ne kiekvienas šį žodį supranta vienodai - o tai ir nebūtina, o tai netgi ir gerai. Aš visad maniau, kad karjera yra žodis apibūdinantis tavo pasiekimus darbo srity. Ir nebūtinai tik aukščiausių pareigų pasiekimas galėtų konstatuoti faktą, kad pasiekei karjeros. Karjera, mano galva, kopimas aukštyn. Laiptai. Ir visi mes, norintys realizuoti save, jais lipame, nors galbūt pareigų aprašyme tas ir nesimato - tai tobulėjimas, mokymasis naujo, naujų atsakomybių prisiėmimas, užduočių įvykdymas ir pan. Daug kas telpa į šį žodį ir tai puiku - vadinasi interpretacijoms galimybių yra.
Kiekviena turi  her own Samantha. Su savo seksualinėm fantazijom, pakvaišimais ir pan. Ir nieko čia nuostabaus. Kuo mane žavėjo šis personažas, tai būtent atsidavimu tau svarbiems žmonėms. Ir meile sau. Visos mes save mylim, net jei turim trūkumų, tačiau nei viena nesugebėtų nuskriausti pati savęs. O tai yra žavinga.
Kiekviena mes turim ir her own Charlotte. Optimizmu trykštančios, besišypsančios ir tikinčios (bent šiek tiek) romantika. Na, nors šiek tiek… Besirūpinančios ir globojančios… Turinčios savo taisyklių.

Mes esam tokios. Nors truputį, nors šiek tiek. Tai žavinga, pripažinkim…