Viskas. Oficialiai pareiškiu, kad pasiekiau nuprotėjimo ribą.
Priežastys labai jau buitiškos, bet, kadangi mano būsena jau „stadijoj”, ir jos man kelia kvailą šypseną veide.
Taigi, nuo pradžių. O pradžia buvo seniai, dar sausį. Tada sąžinės graužaties vedama, po visų savo operacijų, atsisėdau prie kompo ir word‘ą įsijungiau ne darbo reikalais ir ne rašliavoms, kaip jas vadinu, rašyti. Nuo desktopo nusiėmiau priminimą pavadinimu „Rašyk magistrą!!!!” ir… prasidėjo. Iš pradžių visai smagu. „O yeah, kiek čia visko galima parašyti - ir tą reikia aprašyt, ir aną, ir dar šitą būtinai. O prie to dar ir aną. Yippy”. Pripylus 20 lapų, vis dar vaidinu, kad rašau puikiai, iš serijos „O man tai puikiai sekasi, cha”. Po mėnesio, kai reikėjo atsiskaityti už tam tikrą dalį, susitariu su vadovu ir nupėdinu pokalbiui. Jis tik kraipo akim, kažką kalba… Po 5 min. į mano smegenis atsibrauna suvokimas, kad vyras nieko neskaitė. O tada šita mintis įgauna žodinį pavidalą ir mano ausys išgirsta (kaip paaiškės ne pirmą kartą kartotus žodžius) „Šiaip tai aš nelabai tavo temoj, nežinau kodėl mane paskyrė tavo vadovu”. O fakin šit, galvoju… Nu gerai, niuniuniu mano temoj, tai reikės kapstytis pačiai (čia dar tokia pusėtina stadija, kai viską laikiau „ne taip blogai”). Aš, kad nesijausčiau laiką praleidusi veltui, pradedu pasakoti, ką tam darbe rašau. Sakau: „Gal per platu”… Jis „na matot… (bla bla bla…bendrame kontekste, bet nieko konkretesnio). Mano pečiai nusvyra. Vėl jis: Gal va čia pagal turinį reiktų mažiau… O jūs čia tiek daug visur bankrotą kišat… kodėl?”. Aš „nes mano tema susijusi”. Jis: „A, tada viskas aišku”… Maždaug po šio teiginio pajaučiu kaip nesąmoningai pradedu rinktis nuo stalo savo tušinukus ir lapus…
Grįžtu namo įsiutus, net stūgaut norisi… Pasitariau su savim, pati nusprendžiau, pati korekcijas padariau. Načiort 10 lapų. Upsi… Mažokai. Sėdu toliau burti… O namuose lapai skraido, bardakas lygio sulig atominės bombos sprogimu.
Po mėnesio siunčiu iš esmės baigtą magistrą, tariuosi dėl susitikimo su viltimi, kad gal jau dabar perskaitys. Nueinu.. Kaip sakoma, vyras deda iš peties ir kad komentuoja darbą, kad komentuoja… Aš klausau, klausau… Man čia kažkas neaišku darosi… Bet vis dar sėdžiu, klausau… Jis: „Ivona, viskas bus gerai”. Aš: „Tai kad aš ne Ivona”… Jis: „O jetau, o tai kokia jūsų darbo tema?”, Aš: „Tokia ir anokia”… Jis: „O, tai aš ne jūsų darbą perskaičiau. Ir viskas, ką čia pasakiau, ne jums skirta…”. Aš išsižiojau. Jis pažadėjo per savaitgalį paskaityti. Kitą savaitę einam vėl susitikti…
Po savaitės bent jau kalbam apie išvadas, nes apie turinį, kažkaip vis dar sunku… ou mai god. Šis susitikimas pats rezultatyviausias iš visų, juk net išvadas aptarėm…
Reziume: šeši žili plaukai galvoj, paruoštas magistras ir drugiai pilve, pagalvojus apie recenzentą.
Po visų šių nesąmonių, tvarkausi procedūrinius klausimukus… Nu bliam, pasirodo ir word‘ą ne taip gerai išmanau, ir kutinėjuosi prie kompo po tris valandas nieko gero nepasiekdama…
Ech. Šiandien turiu visus lapus, bet tingiu nueiti susirišti.
Ir šiaip, tai kur tas el.paštas turėtų būti rašomas darbe?
Blondinės era…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą