Šiandien užrašas mano feisbuko sienoje rėkia - Same shit different day! Ir tikrai - tik gal nuotaika šiandien kiek geresnė, nei buvo vakar. Nors diena vakar buvo nepalyginamai gražesnė ir saulė švietė labiau. ir į darbą nereikėjo eiti…
Anyway, šiandien vėl viskas ratu.
Vakar pusryčiams valgėme skanių cinamoninių blynų - jau kuris laikas, kai tik niekur nevažiuojame savaitgaliais, pusrytukams gaminu juos - pasakiškai skanu, o ypač kai atrandi ir pasigardini močiutės ruošta vyšnių uogiene. (yammy).
Vėliau keliavom be tikslo pasibastyti mieste. Tik šįkart Sereikiškių neaplankėm - nenorėjau. Klajojom nuo savo namų iki Šv. Onos bažnyčios, aš klegėjau kaip myliu šį nuostabų meno kūrinį (turiu omeny bažnyčią), kaip nesąžininga, kad niekas tinkamai jos neatrastauruoja (Aušros vartų atvejis čia netinka - iki šiol skauda širdį) ir pan. Bandžiau surasti vieną jaukią gatvę, kuria vieną kartą ėjau, tačiau nepavyko, neatsimenu, kur ji randasi… Galiausiai buvo liūdna, nors pietums pasidariau morkų salotų…
Užmigau anksti, nors miego nenorėjau, o pabudau vėlai. per vėlai, kad viską tinkamai suspėčiau atlikti. Kai jau beveik visiškai nugrimzdau į sapną, pamenu, dar sukuždėjau, kad buvo gera diena…
Šiandien gi, noriu apžiūrėti sporto klubą, tačiau lauke sninga (ir tai kovo vidurys), tad nežinau, kaip čia viskas pasibaigs… kitą vertus, šiandien gaminsiu keksą - jau nuspręstą - su mėlynėmis, ir vaišinsiu savo brangiausiąjį. skaitysiu knygą begerdama citrinų arbatą ir kai jau visiškai akys pradės lipti, greičiausiai vėl reziumuosiu, kad diena buvo gera - juk viskas pasimiršta. Erzelis, pyktis, apatija - kartais viskam šitam užmušti pakanka pusvalandžio gėrio. Arbatos, knygos, muzikos - bet kokios veiklos, kuri padeda užsimiršti ir nusišypsoti. Kiek nedaug reikia, ar ne? kokios mažytės smulkmenos gali priversti pasijausti laimingu žmogumi… Atsikvėpti ir nusišypsoti pačiam sau… kad ir prieš einant gulti…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą