Pyktis

Mano smegenys verda. Iš pykčio, iš liūdesio, dėl informacijos pertekliaus, darbų kiekio ir laiko (ir dabar jau ir noro) stokos.
Vakar jau susitaikiau su ta mintimi, kad man prasidėjo darbinė depresija. Nežinau ar mano draugė, studijuojanti psichologiją, galėtų man pritarti dėl tokio termino vartojimo, tačiau vis vien, net jei ir nėra tokios diagnozės, aš drąsiai galiu teigti - man tokia yra. Nebenoriu dirbti, nebenoriu stengtis dėl svetimų užpakalių iškėlimo iš mėšlo krūvos. Ir kas baisiausiai, nebematau kam to reiktų, nebeturiu motyvacijos stengtis.
Ir jei jau kas nors negero nutinka, man visad pasiteisina posakis, kad nelaimė po vieną nevaikšto. Jei pirma blogoji žinia mane pasiekia, vadinasi, ratas užsisuko ir tai tikrai ne pabaiga. Pastarąsias savaites būtent taip ir yra - viena po kitos, viena paskui kitą.
Sugalvojau, kad išsklaidyti savo rūpesčius po darbo puikiausiai padės sporto klubas ir užsiėmimai. Ne, na kur tau - sporto klubas man, neturinčiai nuosavos transporto priemonės, tapo sunkiai bepasiekiamas, kad jį kur. Ir vėl erzelis. Ir vėl pyktis. O noriu, o reikia…
Tuomet pradėjau mąstyti apie alternatyvas - gal kažkur kitur, gal iš kitos stotelės - nieko! Nors verskis per galvą. Aišku, juokinga, kai žmogus neranda sporto klubo, bet mano problema ta, kad aš ne tik neturiu nuosavo automobilio (įskaitant ir teisės jį vairuoti), bet ir pakankamai lėšų, kad galėčiau leisti sau lankytis tuose lengvai pasiekiamuose klubuose prie pat namų, netoli darbo ir pan. Neteisybė. Pikta.
Gerai, galvoju, jei eičiau iki ten ir ten, kad galėčiau lengviau pasiekti sporto klubą, dar ir pati pasimankštinčiau - apšilimas visai nieko būtų. Tada pasižiūrėjau pro langą - sniegas, žadamas lietus, ir supratau, kad visai nenoriu pėsčia tapnoti per milijoną balų iki savo tikslo. Po to vėl nuvijau šią mintį tolyn. Juk reikia, būtinai reikia.
Tuomet vėl galvoju - namo galėčiau parsirasti apie 8 val. Jau visai vakaras. Vadinasi,, savo darbus namie turėčiau susiplanuoti labai tiksliai. Nepaisant to, juk man dar ir egzaminai būna, ir magistrinį rašyti reikia. Nusiveju mintį su pasiteisinimu - visiems egzaminams ruošiuosi savaitę. Taigi, skiriu po 4 valandas kiekvieną dieną, nuo 19 iki 23 val. Simple. Nespėsiu. O jei tą savaitę neičiau sportuoti? Visai priimtina.
Kai galiausiai priėjau kompromisą, atsiverčiau pasitikrinti savo el. paštą. Rašiau dėstytojai dėl magistrinio, ko šiai reikia pirmam atsiskaitymui, kad viskas būtų gerai. Atsakymas išvertė iš kojų. Negaliu sakyt, kad visai nesitikėjau - reikalavimai normalūs, pagal visą programą, nieko daugiau. Tiesiog visi kiti turi atlikti mažiau. Tai priklauso nuo tavo vadovo. Kiek šiam užtenka. Manajai gi, reikia trečdalio darbo - įvadas būtinas. Su hipotezėmis, tikslais, aktualumais ir pan.
Užklykiau mirštančios gulbės giesmę namuose. Whyyyyyyyyyyyy?
Viskas vienu metu - galima išsitaškyti sau smegenis.

Ir dabar nežinau, kaip viską spėti? Kaip susirikiuoti viską į lentynas?

Einu išsitaškysiu smegenis (pyktis).