Truputis po vienuolikos, o aš jau nebeturiu jėgų dirbt. Ir noro, tiesą sakant. Bandau ištempti iki pietų pertraukos, kada galėsiu ištrūkti iš ofiso į lauką ir įkvėpti gryno (sąlyginiai) oro. Ir taip jau koks mėnesis.
Kiekviena sekundė tampa minute, o kiekviena minutė - valanda. Bandau kažkaip su savimi susitarti, kad reikia, kad būtina, tad come on! Bet ne visad pavyksta ir šiandien būtent taip ir yra. Nuo pat ryto svajojau, kad galėčiau ilgiau pamiegoti, kad nereiktų keltis ir neversčiau per prievartą sunkių akių vokų atlipti nuo apatinių blakstienų. Nepavyko. Tuomet svajojau, kad į darbą reiktų ruoštis ne paskubomis. Aišku, šitai ganėtinai paprasta - tereikia atsikelti valanda anksčiau nei keliuosi įprastai, tačiau tai iš esmės neįmanoma, nes kiekvieną rytą, svajoju apie tai, kaip būtų gerai, jei galėčiau ilgiau miegoti. Taigi, mano pusrytiniai skrebučiai su pomidorais arba omletas su šviežiais bazilikais yra įmanomas tik sekmadieniais, ir tai ne ankstų rytą. O aš norėčiau, smagaus rytinio pokalbio su brangiuoju prie karštos arbatos puodelio su pusrytiniu avižiniu sausainiu…
Ir aš norėčiau, kad rytais būtų žymiai šilčiau, nei yra dabar, bet aš jau džiaugiuosi, kad dabar apskritai yra šilčiau nei buvo prieš porą savaičių ar mėnesių. Dar aš norėčiau, kad atėjusi iki pastato, kuriame aš dirbu, mintyse nekartočiau “fuck, ir vėl…”, o išsišiepusi pasisveikinčiau su apsaugos darbuotoju ir užkilčiau į savąjį aukštą. Norėčiau, bet… Jei nenusiseka pirmieji dienos žingsniai, o tiksliau pirmosios mintys, kurių iki šiol neišmokau kontroliuoti, tuomet didelė tikimybė, kad visa diena bus poprastė.
Ir dar norėčiau, kad mano diena prasidėtų su fantastišku dieniniu makiažu, o jei tiksliau, laiko atradimu jam. Ir kartu - drabužių pasirinkimu, batelių priderinimu, rankinės… Norėčiau, tačiau vėlgi, kadangi po darbo dienos aš apskritai dažniausiai nieko nebenoriu ir man reikia valandos atsigauti ir grįžti į normalias normalaus gyvenimo važias. Tad pagalvojus, kad teks važiuoti namo su visuomeniniu transportu, iki kurio sustojimo stotelės teks nukaukšėti aukštakulniais, kiekvieną rytą nuveju šią mintį tolyn. Ir vis galvoju, kad tikrai, jau greitai išeisiu iš namų laiminga, susitvarkiusi, išsidabinusi, tarsi Carrie iš Sex and the city, ir kaimynams linkėsiu nuostabios dienos, ir paštininkui pamosiu. Greitai… Taip jau pusę metų…
Ir dabar, kad atitrūkti nuo minčių apie darbą, svajoju apie tai, kaip gaminsiu šįvakar namie nuostabią vakarienę - galvoju apie lengvą patiekalą, manyčiau, kad crostini (čia iš vieno foodblog autorės išmokau skirti juos nuo bruschetta, taigi ačiū tastyart.lt autorei) visiškai tiktų - lengva, jauku, šiek tiek gurmaniška gal, svarbiausia, nesudėtinga, bet įspūdingai skanu. Laukiu pomidoriukų bei šviežių bazilikų iš močiutės daržo… Tiesa, gal prie šių sumuštinukų dar špinatų salotų pasidaryti? Galvoju, juolab, kad prie pat darbo yra nuostabiai gražių špinatų daržovių kioskelyje, kurį man užrodė bendradarbė (ačiū Erikai).
Norėčiau dar gauti atostogų. Ne, jokių kelionių į šiltuosius kraštus, jokių pasibuvimų, tiesiog atsipūtimas nuo darbo… ir kibimas į kitus, apleistus ir užmirštus darbus, mokslus. Galvoju, ar pavyks.
Kartais labai norėčiau ramaus gyvenimo. Neskubėjimo, be streso, be bemiegių naktų, nes darbo yra daugiau nei paroje valandų, be pykčio. Tiesiog, tarsi norisi įlįsti į kokią olą, ten susikurti savo mažą, tik man pačiai priklausantį, kuriame galėčiau ragauti mojito, skanauti ananasus ir greipfrutu bei negalvoti apie nieką.
Norėčiau turėti daugiau laisvo laiko, kad galėčiau jį skirti sau maloniems darbams atlikti, kad ir tarkime, išmokti kaip aptraukti baldus (seniai apie tai svajoju), atsirestauruoti virtuvės stalą ar vonios kambarį. Tiesiog užsiimti kažkuo nauju, mielu.
Tik tas laiko trūkumas. O gal ir noro… Nesinori. Nesinori daug ko daryti nesant geros, skaidrios ir pakilios nuotaikos, nes kaip sako mano močiutė, net pyragai nekyla, jei nesi džiugios nuotaikos juos kepdamas. Taigi, reikia ieškoti įkvėpimo. Gerų emocijų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą