New day New start

New day, new start.

Iš esmės, beveik nuostabiai atspindintis savijautą sakinys. Nauja savaitė prasidėjo, ir ji, kaip ir beveik visos naujos savaitės, prasideda gan sunkiai. Sakyčiau netgi vangiai.

Savaitgalis buvo užgrūstas darbais. Penktadieninis mokymąsis egzaminui, šeštadienio paskaitos iki pavakarės (ar bent jau pietų tai tikrai), tik sekmadienis, ta pati nesmagiausia diena savaitėje, liko poilsiui, jei galima taip pavadinti. Kaip visad - persimiegojimas, nors miegojau, atrodo, tik iki vienuolikos, tačiau sugebėjau atsibusti užtinusi, skaudančiu kaklu ir maudžiančia galva. Jesus!!!

Kaip visad, sekmadieniais stengiuosi nieko neplanuoti - jokių susimatymų su draugais, jokių didelių išvažiavimų, išskyrus prekybcentrį ir pan. Ir tikrai ne todėl, kad sekmadienis man būtų šventa diena, dedikuota tik sau pačiai, ne, ne, ne…

Savo gyvenimą galiu drąsiai suskirstyti į erą, kuomet mokiausi mokykloje, ir erą, kai įstojau į universitetą. Faktiškai, tai buvo lūžis. Skiriamoji linija, kuomet išsikrausčiau ir ėmiau gyventi pati.

Ir kiekvieną kartą grįžusi namo, į tą vietą, kurioje gyvenu, būnu visai laiminga.

Ne dėl žmonių, kurie gyvena ar gyveno su manimi. Dėl pačios vietos. Dėl patalpų, kurias vadinu namais, kuriuose gera gulėti kad ir ant grindų.

Mano požiūris į vietą dažniausiai skiriasi nuo kitų. Aš nelaikiau prioritetu naujai suremontuoto buto, arba naujų baldų jame, arba euro remonto, arba šarvinių durų. Man būtina, kad toje vietoje, kurią tuo metu laikau namais, būtų galimybė ten daryti ką noriu - pakeisti tapetus, išdažyti sieną, perkelti baldus iš vienos vietos, į kitą, nuimti kilimus ir pan. Nes viskas turi būti pagal mane. Taip, kad man būtų gera, jauku, šviesu ir malonu ten būti.

Nemėgstu tokių vietų, kur viskas turi išlikti taip, kaip atėjai, kaip buvo prieš tau atsikraustant - no way…

Šiaip ar taip, gyvenimas nuomojamuose butuose turi savo pliusų - bent jau man. Iš esmės, antroje savo gyvenimo eroje (t.y. kuomet gyvenu atskirai nuo mamos), esu jau penktus metus. Per tą laiką, krausčiausi 4 su puse kartų. Ta pusė todėl, kad vienais metais, vasarą išsikėliau iš savo kambario bendrabutyje į kitą kambarį, o vėliau vėl į jį grįžau. Ir kiekvieną kartą, turėjau malonių rūpesčių - kur tą pastatyti, kur šį padėti, o gal taip geriau…o gal reikia naujų užuolaidų? Ir pan.

Kraustymasis man - kažko naujo pradžia. Galva sproginėja nuo idėjų, kartais nuo žinių trūkumo kaip savo idėjas įgyvendinti. Ir viskas būna puiku - nuovargis kraustantis būna nepaprastai geras. Pamenu, kai krausčiausi į dabartinius savo namus. Kampe gulėjo milžiniška krūva viskokių menkniekų, niekas nebuvo išpakuota, o aš atsigulusi ant grindų, žiūrėjau į lubas ir šypsojausi - man buvo taip gera. Nes gali gyventi taip, kaip patinka. Vadinasi, jei šiandien neturi nuotaikos, galima ir neplauti krūvos lėkščių. Ir nesiurbti kambario.

Viskas nauja, viskas iš pradžių.

Aš iki šiol nenoriu savo namų, tų tikrųjų, nuosavybės teise priklausančių man. Nes tuomet viskas jau būtų kitaip. Aišku, rūpesčiai liktų tie patys, gal net didesni, juk viskas čia bus tavo. Tačiau dabar, nenoriu tokios atsakomybės, kurti savo namus, kurių negalėsiu pakeisti, kai tik užsimanysiu gyventi kitoje vietoje. Nenoriu susėslėti. Nenoriu bent kol kas.