Atostogos. Trečioji atkarpa. Palanga - Nida - Ukmergė

Po grįžimo iš atostogų namuose tvyrojo baisulinė netvarka. Prieš išvykdama susitvarkiau visus namų kampus, išsivaliau dulkes, išsisiurbiau visus kampus, išsiploviau ir buvau baisiai patenkinta. O grįžus namo viskas vėl buvo nusėta dulkių sluoksniu. Tada dar užsimerkiau. O po didžiulių skalbimų vajų (per savaitę gi tiek drabužių padėvėjom, tiek rankšluosčių sunaudojom, kad, pasirodo, ojojoj, kiek reisų į skalbyklę teko daryt), prisikaupė krūva išdžiovusių skalbinių, per dvi dienas neplautų indų (nes antradienį pareiškiau, kad reikia kažkur išeiti iš namų, nes negaliu tokioj betvarkėj sėdėt), kad nori nenori teko imtis darbų. Nurinkusi visus daiktus, esančius ne savo vietose ir sudėjusi ten, kur priklauso, pasidariau vietos lyginimui. Dieve, kaip aš negaliu pakęsti šio darbo... Dievas mato, tam, kad prisiruoščiau imtis lyginimo, man savaitę morališkai reikia tam ruoštis.

Vakar gi, buvo visai palanki diena - lauke lijo lietus, Lietuvos rinktinės žaidimas su rusais sekėsi, švelniai tariant, prastai, todėl įsijungusi televizorių klausiausi žaidimo komentatoriaus ir lyginau, lyginau, lyginau. Net visus marškinius. Iš karto.

Po gerų dviejų valandų net atsisėdau iš palaimos žiūrėdama į tvarkingai spintoje surikiuotus apdarus. Tai bent šaunuolė, pasakiau sau. Ir nuėjau...plauti indų.

O aš vis dar prisimenu atostogas, kurios, kaip dabar pagalvoju, kokios trumpos buvo.

Tęsiu paskutinį pasakojimą. Paskutinę dalį.

Trečioji dalis - Nida.

Kai galiausiai iš Palangos pajudėjom link Klaipėdos, turėjau vienintelį prašymą - važiuojam į jūrų muziejų. Nuvažiavom. Net tvarkingai susimokėjau fotografavimo mokestį (!). Taigi, gavosi taip, kad ir pingvinus mačiau, ir jūrų liūtus... Žodžiu, krykštavau kaip mažas vaikas, nes na...man labai patinka tokios atrakcijos. 

Vėliau pasukę Smiltynės plentu klausiausi savo lounge music ir visą kelią, t.y. apie 50 km. buvau išsišiepus kaip blešankė. Visgi, Nida man labai šventas dalykas. Taip įsimylėjau šį Lietuvos lopinėlį, kad kartais net žiemą prisimenu, kaip ten būna gražu ir kūną užlieja maloni šiluma. Aš ir sakau savo brangiausiajam "Žinai, dabar jau TIKRAI atostogos... Varom į Nidą".

Kaip žinia, Nidoje vyko Kuršių marių regata. Aš tai labai mėgstu regatas, nors stebėjau jas tik du kartus. Bet vistiek. Tai faktas, kad šiemet regata vyko tuo pačiu kaip ir mūsų atostogos, mane varė iš proto. Tai pasisekimas. Susiplanavom, kad šeštadienį varom į startą. Tik gaila, pramigom ir 15 min. pavėlavom. 15 minučių regatoje, yra daug, todėl kai mes atsikapstėm į krantinę, galėjau tik balta nosinaite pamot jachtoms.

Užtat nusprendėm papusryčiaut. Normaliai, kaip sakė brangusis. Artimiausiais taškas pasirodė "Čili", tai ten ir slėpėmės nuo šalto vėjo. Aš valgiau omletą. Kaip prieš šešis metus. Nostalija. Atsivertusi pusryčių meniu ilgai net negalvojau ką išsirinkti. Plėšytos kiaušinienės nebuvo, tad - omletas. Būtent šie du patiekalai buvo valgomi trečiadienį pusryčiams kai mokiausi pirmame kurse. Tada darydavome taip: trise eidavom pasportuoti 8 val. Ten valandžiukę pasimankštindavom ir po to antroji paskaita laukdavo teisės teorijos. Kadangi teisės teorijos nemėgau ir turėjau bendramintę, visos trys (nes kitai mergaitei būdavo laisvas langas), traukdavo į "Mandarine" esančią "Čili" papusryčiaut. Ir valgydavau visada arba omletą, arba plėšytą kiaušinienę. Ir šį kartą dorodama savo porciją prisiminiau, mano galva, vienus smagiausių laikų savo aukštojo mokslo "karjeroje".

Tiesa, mums bepusryčiaujant toks lietus užklupo, kad susižvalgę su brangiausiuoju palinksėjom galvom, pritardami nebyliai idėjai važiuoti namo. Taigi, po nakvynės nusprendėm - gana, važiuojam į Ukmergę. Pasibūsim ten.

Kaip tarėm taip ir padarėm.

Užtat sekmadienį smagiai praleidom sode, kur brangusis rūpinosi savo įrengtos pirties priepirčio apdaila, o aš tvarkingai šveičiau sodo virtuvėlės sienas. Ir senelius pamačiau (pasiilgus jau buvau...)

Taigi, all in all, atostogos, kad ir kokios trumpos jos bebuvo, bet nusisekusios. Labai nusisekusios.

Smagi idėja receptų grupavimui

Nežinau kaip jūs, bet aš visą laiką mėtausi su savo receptais. Nekalbu apie receptų knygas - jos paprastai tvarkingai stovi sustatytos prie lango ant mikrobangės (ne tiek jau ten ir daug, tų knygų). O štai receptai iš kitų šaltinių, pvz. žurnalų, interneto ir pan. mėtėsi visuose virtuvės galuose. Na gerai, nesimėtė, bet vistiek. Iš žurnalų išplėšti lapai (nes visos makulatūros laikyti neapsimoka), iškarpos, atspausdinti lapai... Iš pradžių buvau sumaniusi viską susirašyti į atskirą storą sąsiuvinį. Kelis metus tą ir dariau. Tvarkingai perrašinėjau viską. Po to, matyt, aptingau... Į tą sąsiuvinį tiesiog įkišdavau sulankstytus lapus ir tiek. O kai prisireikdavo kokio recepto, baisiai nervindavo kuistis tarp visų lapų, iškarpų ir lapelių.

Visai neseniai viename blog'e (jau nebepamenu kuriame) pamačiau gražiai į medinę dėžutę sudėtus receptus, surašytus ant kortelių. Tokia smagi kartoteka. Su visokiais ten smagiais skirtukais. Baisiai susižavėjau...ir atidėjau tolimesniam laikui (pvz. žiemai).

O vakar benaršydama po savo sekamus blog'us, iš pradžių užtikau sumaketuotas ir paruoštas spausdinimui korteles. Ten kortelės suskirstytos pagal kategorijas, galima pasirinkti, kokio dydžio kortelių norima.

Šis variantas randamas čia.

Parsisiunčiau jį. Bet... Visgi, esu tinginė, tad pagalvojau "ir vėl viską perrašinėti".

Kapsčiausi toliau. Ir. Bumt. Nuoroda į vieną puslapį, kuriame receptų kortelės daromos online. O tai, galvoju, žiauriai smagu - susirandi kokį recepčiuką, nusikopinį į langą reikiamus produktus, aprašymą ir spausdini.

Kortelių maketų, iš kurių galima rinktis - trys. Štai du iš jų:

Šitokį variantą siūlau pasibandyti va čia. Kol kas pasilikau prie pastarojo varianto, nes pastaruoju metu daugiau receptų susirandu internete, o ne spaudoje. O ir atsispausdinus gaunasi visai smagios kortelės. Gal gi turėsiu savo kartoteką :)

O čia galima rati dar daugiau (t.y. 30) kortelių variantų.

Tiesa, reikia būtinai pastebėti, kad geriausia kortelėms trumpi aiškūs receptai, nereikalaujantys gausaus gamybos aprašymo. Kitaip gi visas tekstas netelpa. Na... Kaip nors. Ir popierius turėtų būti storesnis, nei įprastas biurams skirtas spausdinimo/kopijavimo popierius. Visgi, kortelės nuolatos perverčiamos ir naudojamos turėtų būti.

Siūlau pasimėginti, nes idėja iš tiesų labai graži. O jei dar pagalvotume, kokių skirtukų šioms kortelėms būtų galima pasigaminti ir į kokias dėžutes viską sukrauti, iš viso galva gali apsisukti... O jei dar tokią kartoteką (aišku, su atrinktais the best perliukais) perduotume kaip palikimą savo anūkams, pavyzdžiui, būtų iš viso smagu. Taip ir prisiminiau epizodą iš "Nusivylusių namų šeimininkių", kur viena herojė ištraukia savo senelės lazanijos receptą būtent iš tokios kartotekos...

Sėkmės.

Atostogos. Antroji atkarpa. Palanga

Šiandien darbe esu tik antra diena, o jau nuo vakar galvą skauda nuo neįveikiamų užduočių, kurių gavau iš savo vadovo. Atrodo, kad kartais žmonėms sunku suprasti, kad aš nesu visų galų meistras, o teisininko darbas neapima visų įmanomų sričių.

Anyway.

Pirmąją savo atostogų dalį aprašiau čia, todėl judu tolyn. 

Antroji atkarpa - Palanga. 

Kaip jau minėjau, pasitaikius blogam orui, šiek tiek pakoregavom savo planus. Į Palangą turėjom vykti antradienį iš ryto. Tačiau apsipirkę ir pietaudami lietui pliaupiant nusprendėm, kad važiuojam šiandien, t.y. pirmadienį. 

Taip ir iškeliavom. Kelionė buvo įdomi, nes, jau minėjau, pasirinkom keistą maršrutą - per kaimelius visokius ir mažus miestelius. Visą kelionę pro langą stebėjau skrajojančius gandrus ir tamsius didelius debesis, kurie tarsi išsiliejusios naftos dėmės klojo dangų.

Visgi, kuo toliau važiavom į vakarus, tuo stipriau oras gerėjo. Debesys traukėsi, kur ne kur savo spindulį iškišdavo saulė, o pasiekus pajūry saulės jau visiškai nebeužstojo debesys. Jų ten tiesiog nebuvo. Labai džiūgavau.

Galiausiai, susiradę vietą, kurioje apsistosime iki savaitės pabaigos, išsitempę lagaminus jautėmės gerokai pavargę. Aš, tiesą sakant, jau nebepamenu, ar tą vakarą dar ką nors veikėme, išskyrus kelionę į parduotuvę (taip, taip, brangusis užsimanė alaus...).

Nors buvau pavargus kaip žemdirbys po bulvių kasimo, jaučiau mažytę palaimą. Reikia pripažinti, kad butas, kuriuo mums leido pasinaudoti brangiausiojo direktorius, buvo tikrai įspūdingas. Na gerai, ne įspūdingas, tačiau po namelių prie ežero man ten viskas atrodo ohoho, kaip gerai. Svarbiausia kaip sakiau - dušas vietoje. Ir terasa, kurioje ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienes valgėme visą laiką, kurį praleidome Palangoje. Ir yra vietos išsitiesti jogos kilimėlį...

Tiesa, su terasa apturėjau labai juokingą nuotykį. Aš paprasčiausiai nepastebėjau, kad terasa yra padalinta į dvi zonas, t.y. atskirta stikline pertvara. Todėl norėdama išmesti raktus nuo automobilio pro balkoną, nusprendžiau, kad geriausia tai būtų padaryti iš kitos terasos pusės. Ir žengusi porą žingsnių visu ūgiu tėškiausi (tikrąja to žodžio prasme) į stiklą. Gumbas kaktoje buvo tris dienas. O skauda iki šiolei prilietus tą vietą. Na bet juoko buvo nemažai.

Taigi, visos mūsų dienos Palangoje prasidėdavo nuo pusryčių terasoje ir pusdienio paplūdimyje. Nuolatos su savimi tampiausi knygą, todėl jau ketvirtadienį nebeturėjau ką skaityti. Praktiškai, galiu pasakyti, kad net šiek tiek įdegiau. Todėl atostogų tikslas kaip ir pasiektas. Dabar nebeatrodau kaip ką tik iš ligoninės paleistas ligoniukas. Net močiutė sekmadienį suskėlė, kad dabar aš jau atrodau graži (cha!).

Kadangi turėjome galimybę pasinaudoti ir dviračiais, sakyčiau, būtume begėdžiai, jei ją būtume paleidę vėjais, todėl jau antrą dieną išsiruošėm paminti pedalus ir apžiūrėti miesto. O apžiūrėti mums buvo ką, nes Palangoje abu buvome bene pirmą kartą (kažkaip visad aplenkdavom šį kurortinį miestą ir rinkdavomės ką nors kitką). Planuose buvo botanikos sodas, bet kol mes pamynėm iki jo, šis jau buvo uždarytas. Teko atidėti kitai dienai. Visgi, botanikos sodą aplankėm. Patiko. Ypač prieskoninių augalų ir vaistažolių lysvės... Silpnybė. 

Aišku, reikia pripažinti, kad Palanga su savo "karšti čeburekai, šaltas alus" ganėtinai juokingas miestas. Visur pilna D&G, Armani ar kitokių "brandų" gerbėjų, kurių tautybė dažniausiai - rusai ir kurie pagarbą garsiems prekių ženklams rodo kaip išmanydami (ir visai nesvarbu, kad prekės yra neoriginalios ir buvo įsigytos Gariūnuose ar Gelžniko parduotuvėje, kaip pasirodė). Visgi, sakiau, jei norisi fotografuoti žmones, būtina nuvykti į Palangą. Ten jų - visokio plauko. Nuo grojančio "zuikio" iki "bling bling" soliariumo aukų.

Brangusis visiškai neatsispyrė palangiškoms pagundom ir išragavo visus vasaros Palangos perliukus - keptus vaflius su šokaladu, spurgytes, kebabus (kaip be kebabų). O aš atradau skanią latte. Visi su savais atradimais.

Atostogos. Pirmoji atkarpa. Vilnius - Kybartai - Vištytis

Hooola hop. Ir pasibaigė mano atostogų savaitė.

Kaip ir minėjau, turėjom tris taškus, kuriuos buvom pasiplanavę aplankyti - Vištytis, Palanga, Nida.

Pirmasis taškas - Vištytis.

Šeštadienį, kai brangusis pabaigęs darbus grįžo namo, aš jau sėdėjau su violetine suknute ir laukiau patvirtinimo, kuriuos drabužius sukrauti į lagaminą ("šitą imu, šito - ne"). Viską pasikrovę į automobiliuką pajudėjom iš namų. Diena, kaip sakant, pasitaikė nuostabi. Iki vakaro. O gaila. Nes pagaliau pasiekę Kybartus ir pavakarieniavę pas tetą, Vištytį pasiekėm su lietum. Kadangi mano pusbrolis su drauge jau buvo atvykę į Vištytį, tai vakaras neprailgo. Net šašlykų kepėmės per lietų. Tiksliau, spėjom išsikepti laisvu nuo lietaus laiku. Ir tai buvo didysis to vakaro įvykis, nes net iki ežero nebuvau nuėjusi.  

Sekmadienis buvo toks pats. Lietingas, šaltas ir apniūkęs. Pusbrolis su drauge po pusryčių, kuriuos pagaminusi ir į lauknešėlį buvo įdėjusi mano teta, išvyko namo. Beje, pusryčiai buvo labai skanūs. Pasižadėjau sau šiek tiek pakoreguotus juos dar kartelį pasigaminti. Taigi, mūsiškiams išvykus, mes nusprendėm, kad visai nenorim žiūrėti į aplinkinius ryškiai neblaivius dar nuo vakar vakaro kitus poilsiautojus, todėl nusprendėm aplankyti kaimynus lenkus. Juk iki sienos tik kokie pora kilometrų.

Taigi, patraukėm į Suvalkus - vieną artimiausių Lenkijos miestelių. Ir pataikėm tiesiai į kokią tai lenkų šventę ar mugę. Tik neišsiaiškom kokią, nes lenkai, reikia pastebėti, labai pikti lietuvių atžvilgiu ir net šventės metu lietuvių prekeiviui sugebėjo prikišti dėl Lietuvos pozicijos lenkiškų mokyklų atžvilgiu. Ech... Tiesa, lenkiški ledai visai skanūs. O prekės per pusę pigesnės. Pavyzdžiui, pintas krepšys ten kainavo 20 zlotų (tai maždaug 18 litų) ir man buvo nuoširdžiai gaila, kad prekybcentryje mes apsigalvojom ir nekeitėm litų į zlotus. Dabar turėčiau pigiai kainavusį pintą krepšiuką.

Grįždami atgalios, sustojome viename iš daugelio lenkiškų prekybos centrų ir nusipirkom... kirvį. Aišku, pirmo būtinumo pirkinys. Kaip gi be kirvio mes mėsos išsikepę būtume... Ir ledų. Ir mano mėgstamų duoniukų. Ir groteles. Apsipirkom kaip reikalas. O vėliau, jau visai pakeliui į esamą apsistojimo vietą, užmatėm kažkokį tai labai jau didelį piliakalnį, kurį mums žūtbūt reikėjo aplankyti, taigi, užsiropštėm ir ant jo. Vaizdas įspūdingas. Iš ties. Galiausiai nusivogėm vieną nedidelę kukurūzų burbuolę iš lauko. Tai skanumas...

Grįžę į nameliuką susikūrėm lauželį ir ėjom riešutauti. Tiesa, riešutukų mažai teprisirinkom, o ir tie ne visi buvo tinkami valgymui, bet užtat užtikau čiobrelių pievoje, tai prisirinkau žiemai. Jie jau sudžiuvo ir iš jų bus pagaminta puiki arbata žiemai.

Kadangi orai nepasitaisė, pirmadienio rytą susirinkę visus daiktus patraukėm į Kybartus pas tetą. Nusprendėm, kad "ech, na nepasisekė su orais, tai varom atgalios" ir susėdom į mašiniuką. Papusryčiavę karštais keptais sumuštiniais (aš, tiksliau, kirtau tiktai naminę keptą duoną pilną įvairiausių grūdų ir pilna burna kartojau, kad tai skaniausia mano kada nors valgyta duona), kilome nuo stalo pirkti lino. Taip, taip. Lino. Aplankę tetos pažįstamą, gavau puikiausiais raštais marginto ir labai linksmo lino medžiagų, kurios kada nors virs puikiais pirkinių krepšiukais ar rankšluotėliais (ar padėkliukais). Čia vėlgi maža smulkmena - kol kas neturiu siuvimo mašinos. Pilni džiugesio (nes visus juo užkrėčiau) grįžome namo. Aš pabaigiau vartyti nuostabią tetos knygą apie vaistažoles ir kitus prieskoninius augalus.

Prisirinkę visokių gėrybių iš tetos sodo ir atsisveikinę, patraukėme į Palangą. Pasirinkome keistą maršrutą per visokius kaimelius ir neasfaltuotus kelius, todėl užtrukome gerokai ilgiau nei paprastai trunka nuvažiuoti iš Kybartų į Palangą, bet buvai visai smagu. Ačiū dievui, oras keliaujant į vakarus taisėsi akivaizdžiai. Stebėjau skrajojančius gandrus ir džiūgavau giedrėjančiu dangumi.

Palangą pasiekėme jau vėlai vakare ir man norėjosi tik nusinešti daiktus ir griūti į lovą. 

Paprastai mano rytai prasideda kai į miego tvirtovę pradeda brautis radijo skleidžiami muzikos garsai. Tiesa, aš dažniausiai tuos garsus suvokiu praėjus geram laiko tarpui, todėl jei tenka keltis vienai, būtinai reikia antro žadintuvo, pageidautina visai prie pagalvės. Kitaip, net ir nenorom, galiu pramiegoti.

Šiandien gi, pabudau iš karto. Tiesa, po poros akimirkų vėl užmigau, todėl ruoštis į darbą reikėjo labai paskubomis. Labai... Ir vėl dėl mano kaltės brangusis vėlavo į darbą. Shame on me. Visą laiką, kai tik nutinka tokios situacijos, važiuodama jaučiuosi siaubingai. Ir kiekvieną kartą žadu pasitaisyti. Pvz iki išnaktų nebeskaityti knygos. Arba neredaguoti nuotraukų. Arba tiesiog prisiversti iškristi iš lovos, jei jau neišėjo laikytis pirmų dviejų taisyklių. Bet... Jei mano brangusis skaitytų šiuos pamąstymus, pusę lūpos šypsotųsi ir dar pridurtų, kad, kai tai neįmanoma. Ir kaip pavyzdį pateiktų mano pažadą, duotą tada, kai pirkome šunį - kelsiuosi ir vedžiosiu. Spėkit...

Aš tik bandžiau šįryt susigalvoti sau pasiteisinimą, todėl iš karto sumąsčiau, kad dėl visko čia vėl tas nuotraukų redagavimas kaltas. Vakar peržiūrėjau daugiau nei 100 nuotraukų, o kadangi buvau pasižadėjusi ketvirtadienį dalį jų sutvarkyti, jaučiausi nejaukiai vietoj šio darbo skaitydama knygą. Todėl vakaras buvo užimtas nuotraukomis. Ir aš galiausiai pavargau nuo žiūrėjimo. Tiesa, ir pykčio ant savęs, nes šį kartą didžioji dalis nuotraukų buvo ganėtinai nekokybiškos (taip jau gaunasi, kai fotografuoji 14 val. dienos šviečiant ryškiai saulei ir neturi tinkamų priemonių skaidyti šviesai). Ech.

Na, bet nesijaudinu dėl vieno dalyko - darbų. Šiandien penktadienis. Beveik visi mano susiplanuoti darbai nuveikti, beliko ištempti visą darbo dieną ir...prasideda ATOSTOGAI!!! Yippy.

Apie atostogas jau šiek tiek pasakojau. Vėliau, t.y. joms jau pasibaigus, pažiūrėsiu kaip man sekėsi. Bet vis tik, šioms atostogoms keliamas tikslas - labai geros ir gražios nuotraukos, kurių noriu pasidaryti daaaaaaug. Apie tai jau įspėjau brangiausiąjį, kai jis konvertavo mano parsiųstą lounge muziką į mp3 formatą, todėl tikimybė, kad neišgirdo yra, bet šiandien dar užakcentuosiu tai.

Tiesa, šiandien dar laukia galybė darbų. Man būtinai reikia pribaigti tas nuotraukas (visgi, žadėjau jaunajai nuotakai ir jos sesei) ir jas išsiųsti. Taip pat reikia įsigyti maudymosi kostiumėlį. Juokinga? Man ne. Turiu, žinoma, nuo pernai metų, tačiau pasilieku jį jau pačiam blogiausiam variantui, jei staigiai ko nors nesusirasiu. Truputį per didelis dabar man tas "maudymukas". Taip pat, reikia susiruošti visus drabužius, o tai kartu reiškia, kad dalis vakar nebaigtų skalbti drabužių turi nukeliauti į skalbyklę, o iš jos - ant džiovyklos. Viską reikia išsilyginti. Žodžiu, paruošiamieji darbai :) Labai malonūs paruošiamieji darbai.

Laukiu nesulaukiu, nors, atrodo, nieko įspūdingo ir nenuveiksime per šias atostogas, bet...kaip aš tikiuosi bent įdegti...

Aš tai gyvenu atostogų nuotaikomis. Sakau tai visiems garsiai ir dažnai. Staliniame darbo kalendoriuje braukiu dienas ir laukiu tos, kuri pažymėta raudonai su užrašu "Atostogai".

Jau dabar bandau įsivaizduoti, kaip mes, oi, tiksliau aš, supakuoju daiktus į lagaminą ir tokią žalią karišką kuprinę ir susikrovę mantą pajudam iš namų.

Tiesa, aš visada per atostogas jaučiuosi keistai. "O kas, jei...". Ryškiai nemoku atsipalaiduoti. Bet jau stipriai dirbu su savimi, tad šioms atostogoms darbinis telefonas bus skirtas tik nemokamiems pokalbiams su merginomis. Cha.

Praktiškai programa tokia - ryte valanda jogos, pusryčiai, gulėjimas prie vandens, knygos skaitymas, fotografavimas, pietūs kada nors, mažiukai pasivaikščiojimai šen bei ten ir grooooožis, grooooožis, kurį teks pačiai susikurti, bet aš visai dėl to nepergyvenu ir nebeniurzgu, nes that's the way my life is. Todėl planuoju ir piknikus su smagiais pledukais, ir pusryčius ant stalo su staltiese bei šviežiom lauko gėlėm. Žodžiu, bus dvigubai smagu.

O šiandien jau irgi dvigubai smagu. Darbas pasibaigė ir bėgu su draugute jogintis. Nice, huh? :)

Veiklos paieškos

Pastarosios kelios savaitės galėtų būtų pažymėtos žyme "paieškos". Dabar mano kompiuteryje ant darbalaukio puikuojasi aplankas pavadinimu "Projektai", kuriame sudėlioti drabužių, rankinių modeliai, DIY projektėliai, kuriuos drąsiai galiu vadinti įgyvendinamais greitai. Viskas galvoje sproginėja ir aš suprantu, kad man reikia meninės saviraiškos, nes jei jos negaunu, tiesiog iš proto galiu išeiti.

Kadangi ši darbo savaitė yra oficialiai paskutinė prieš mano atostogas, kurios, labai gaila, bet truks tik savaitę, dirbti visiškai nesinori. Tiesa, su savimi stipriai kovoju. Todėl dirbu kaip už du. Tam, kad pasipriešinčiau pati sau.

Pastarąją savaitę, kai ruošiausi draugės vestuvėms, parduotuvių lankymas man buvo tapę antru darbu. Kalbu visiškai rimtai, nes kai kam nors, kas gerai mane pažįsta, apie tai prasitariau, visi nepatikliai į mane žiūrėjo su klausiamu žvilgsniu - "Tu? Per parduotuvės? Visą savaitę po tris valandas?" Žinau, žinau, man pačiai skamba truputį neįtikėtinai, tačiau - taip. Todėl prisižiūrėjau visko. Ko norėčiau turėti. Ką galėčiau pasidaryti. Pirmiausia keletas idėjų, ką tikrai lengvai galima įgyvendinti ir tam nereikės nei labai daug pinigų, nei didelio mokslo siuvant. Tiesa, pirmiausia, reiktų pasiderinti siuvimo mašiną iš ko nors nuknisti...

Taigi, pirmasis projektas, kurį labai noriu įgyvendinti (nes ir vasara jau tuoj pasibaigs) yra:

Praktiškai šiai suknelei (nes aš norėčiau, kad tai būtų suknelė), man trūksta sijono. Bet jei nuoširdžiai, aš nelabai dėl to jaudinuosi, nes visai neseniai atradau, kad second hand parduotuvės iš tiesų yra puikus gėris, o ypač kai kalbame apie tam tikrus projektus, kuomet drabužius tiesiog persiuvi arba galvoji kažką kitaip pasidaryti. Juolab, kad savaitgaliui vykstu prie ežero (my holiday begins) ir pas tetą į svečius, o pas ją miestelyje yra labai gerų second hand'ų, tai spėkit, kas apsilankys juose ir ieškos sijono :)

Visgi, vienintelė liekanti problema yra siuvimo mašina... Na kaip nors.

Antras dalykas, ką noriu pasidaryti (ir dar šią vasarą) yra:

Šiai palaidinei (na ne šiai, panašiai) pasigaminti turiu praktiškai viską. Mažiuką gabaliuką violetinės medžiagos, kuris liko, kaip persiuvinėjau vieną seną-seną palaidinę... Manau, įmanoma tokią apykaklę pasidaryti.

Ir pabaigai:

Sorry guys, bet už tokią rankinę kloti per 300 Lt man būtų nuodėmė, kai pasiuvimas jos yra paprastas kaip trys kapeikos ir net man, visiškai pradedančiajai, įkandamas kaip sumuštinių gaminimas.

Todėl, kadangi jogos užsiėmimų nebus apie tris savaites (o dievulėliau), vadinasi, po savaitę po projektą. Tam, kad nuo neveiklos tornado stogo nenurautų.

Apie savaitgalinius pavalgymus ir mano nusivylimus

Jau tampa maža tradicija, kad savaitgaliais, skirtingai nei pernai vasarą (o man dėl to šiek tiek gaila), traukiame į Ukmergę pas senelius ir visus kitus artimuosius. Šiemet, kai seneliai tapo dar vienais metais senesni, visiems patapo aišku, kad jie patys, įsivaizduojantys vis dar esą jauni ir labai fiziškai pajėgūs, iš tiesų nenumaldomai eikvoja jėgas stengdamiesi palaikyti tvarką sodely. Kartais labai persistengdami. Aš kaip visiška savo senelių fanatė (kada nors tikrai papasakosiu kodėl), negaliu leisti, kad šie mieli žmogeliukai persidirbtų ir aukotų savo sveikatą. Todėl šiemet visaip kaip besistengdami strimgalviais lemiame į sodą, kad ten bent šį bei tą nuveiktume.
Kaip ir kiekviena močiutė, manoji taip pat, baisiai rūpinasi, kad visi būtų laiku pavalgę. Ir pavalgę ne bet kaip, bet tiek prisikišę pilvus, kad susilenkti per liemenį nebūtų galima. Kitaip moteriškei atrodo, kad mes nieko nevalgom ir save badu marinam. Reziume, po kiekvieno savaitgalio sodely grįžtu į Vilnių su 1,5 kg žyme ir sutrikusia skrandžio veikla. Na ką gi...
Taigi, dėl visos šios susidariusios situacijos man gaila dviejų dalykų: kad skirtingai nei pernai, kaip jau minėjau, niekur daugiau nejudam, o vasara bėga sprintą ir jau jaučiu, kad pusę savo distancijos yra įveikusi, o antra, kad niekaip nemoku suorganizuoti saviškių normaliems valgiams lauke.
Dėl pirmojo apgailestavimo dar numoju ranka - turiu šiek tiek laiko, bet dėl antrojo esu visiškoj neviltį.
Dabar papasakosiu kodėl.
Visų pirma, pernai vasarą su brangiausiuoju susirentėm labai smagią ir jaukią pavėsinę, kuria asmeniškai iki šiol labai didžiuojuosi. Pasidarėm tikrą grožį. Brangusis sumeistravo masyvius lauko baldus, žodžiu, svajonei vakaroti lauke netrūksta nieko. Išskyrus žmonių, kurie valgius lauke suvokia panašiai kaip aš :/
Niekaip nesuprantu, ar čia pas mus šeimoje, ar visur taip (kad visur netikiu, todėl kartais noriu, kad atsirasti ten, kur geriau :)), bet valgiai lauke, įskaitant jų gaminimą, pas mus apsiriboja, o jei tiksliau - yra pripažįstama tik šašlykas. Su kečiupu. Ir dar pora daržovių.
Negaliu pakęsti. Ne šašlykų, o visų nusiteikimo. Todėl dažnai bambu ant savo šeimos, kad jie nieko nesupranta ir nenori jokių gėrių. O jiems dzin. Vyrai numoja rankomis ir dar kokią repliką numeta (būčiau stipresnė, vožtelėčiau šaukštu per pakaušį), o mama su sese šiaip atrodo ištižusios, todėl vienai kariauti su močiutės "pilvo kimšimo" sindromu, vyriškų valgymo ypatumo "kaip kiaulės prie lovio, svarbu ėst būtų" ir visais kitais briedais, kurių pilna mano šeima šioje srityje, baisiai nusibodo, o taip (jau net ilgesingai) norisi, kad apturėtume puikius, gražius ir elegantiškus pietus. Kaip kokie kaimietukai, subėgam, suėdam, prikrečiam visko ir nulipam nuo stalo. Pasipiktinimas, ne kitaip.
O aš taip svajoju, apie staltiese arba padeliais dengtą stalą, indus, maistą induose, kuriuose ne kečiupas teliūškuotų, skanias duonos riekeles ne maišiukuose, o pintinėleje... ir dar daugelį dalykų, kurių man paprasčiausiai neišeina padaryti, nes...maniškiai ne tokie.
Skaudu. Ar aš čia tiesiog per daug noriu?
Tiesa, vienintelis dalykas, kuriuo tikrai turiu ir labai noriu pasigirti - šalta sriuba su rūgštynėmis, kurią pagaminau sekmadienį. Visiškai tobulas variantas ir puikiausia alternatyva, kai pabosta šaltibarščiai.
Būtinai įdėsiu receptą, kai gaminsiu kitą kartą ir pafotkinsiu šaltsriubę.
Ech, ir man visgi, gaila, kad nemokam tinkamai valgyti, džiaugtis naujais skoniais, atradimais ir kitais nuostabiais dalykais...
Tiesiog galvoju ir galvoju, kodėl būdama viena aš sugebu tą pasidaryti, o štai esant kompanijai, niekaip nesugebu to padaryti...
Ir vis prisimenu vaikystę. Kai močiutė nekišdavo į pilvus visko, o ruošdavo pusryčius, pvz svogūnų laiškus su keptu kiaušiniu. O pietums gražiai gaudavome keptų bulvių su dešrelėmis, apibarstytomis krapais. Ir uogų gėrimo. Ir nebuvo nuolatinio šlamšto valgymo nesustojant.
Dabar ant senos špižinės keptuvės pagamintus pusryčius lengvai keičia iš maksimos pirktos vištos koja, o pietus - šašlykas su kečiupu ir man, nuoširdžiai dėl to gaila. Nuoširdžiai.
Visgi, pasižadėjau sau, kad jei visų nepavyks prikalbinti, bent jau mano pietūs bus nuostabiai nuostabūs ir man visiškai dzin ką dėl to sakys manieji namiškiai. Nuo kito savaitgalio.

Apie gyvenimo kaukes

Šiandien vėl dirbu už du. Kartais atrodo, kad taip nuolat gaunasi todėl, kad tiesiog nemoku pasakyti „ne“. Arba negaliu. Nes visad kažkur tarp trečio ir ketvirto šonkaulio turiu pareigos (ar kaip tą pavadinti) jausmą, kuris tarsi stumteli mane padėti kitiems. Nors ir žinau, kad tai dažnai reiškia papildomai rūpesčiais, su kuriais, būna, net nesusitvarkau deramai – dėl laiko, žinių ar dar ko nors, išskyrus norą, stokos.

Visgi, suprantu, kad mano noras padėti kartais man pačiai kainuoja bemieges naktis stengiantis užbaigti savus reikalus, tačiau jau tiek metų niekaip negaliu atsisakyti. Ir kol kas pati nežinau kodėl – ar dėl nemokėjimo ar negalėjimo.

Praeitą savaitę, reikia pasakyti, turėjau labai keistą. Pradedant nuo pirmadienio, kai po savo jogos užsiėmimų nesijaučiau taip, kaip visada – superb, ir tęsiant kiekvienai dienai. Visą savaitę jaučiausi nesava ir nuolat mušama šlapiu skuduru. O ir keisti jausmai, tiesa, visiškai nepažįstami, tad neturiu kaip juos apibrėžti, aplankė. Ir taip sėdėjau sėdėjau sau viena vakarais, taip ir nesuprasdama, kas čia po galais darosi.

Atrodau sau keistas žmogus, kai lyginu save su kitais. Nors ir suprantu, kad dabartinėje visuomenėje mes gyvename su savo susikurtomis kaukėmis ir rodome save kitiems tokius, kokius norime, kad kiti matytų, o patį tikriausiąjį „aš“ dažniausiai laikome užrakinę po devyniomis spynomis. Meluočiau sakydama, kad aš neturiu kaukės, kurią dėviu visuomenėje. Tikrai meluočiau. Ir nuoširdžiai netikiu, kad yra žmonių, kurie tokių neturi. Visi mes kažkas esame – pavaldiniai, tėvai, vaikai, todėl norim to ar nenorim, atliekam tam tikras roles didžiajame teatre pavadinimu „gyvenimas“. Turbūt būtent todėl tokias kaukes ir dėvime. Gal be jų taptume visiškai nuogi. Ir labiau pažeidžiami.

Aš gi, prisipažinsiu, taip pat turiu kaukę. Didelę. Kaip suvirintojo šalmas. Kartais vis pagalvoju, kad mano kaukė man – tarsi apsauga. Gal todėl ją ir vadinu šalmu...

Būtent todėl, kiekvieną dieną atėjus į darbą man reikia ją užsidėti. Bijausi būti suvalgyta su viduriais. Lygiai todėl mano kaukė atrodo kraupiai iš šono – su didžiuliu užrašu BITCH, kad niekas tiesiog prie manęs nekibtų. Tiesa, ne visada tokia taktika padeda. Net ir mano kaukė, kurios dėka save rodau kaip nepažeidžiamą ir stiprią asmenybę, ne visada suveikia. Mane kartais sutrypia, sumala į miltus emocine prasme.

Tik su draugais ir artimiausiais žmonėmis aš galiu ramiai tą šalmą pasidėti prie savęs ir nebijoti.

Keistas tas gyvenimas, kaip pagalvoji. Visi trokšta būti savimi, taip eskaluoja vidinius ieškojimus ir kitokius bullshit‘us, keiksnoja „netikrus žmones“, tačiau net susiradę save, vistiek beveik niekam to nerodo. Irgi, matyt, bijosi – būti nokautuoti, nukonkuruoti ir palikti sužeisti kaip kariai lauko vidury patys išsilaižyti savo žaizdas.

Hm, paradoksas.

  

Voveraičių sriuba

Šią savaitę per jogos užsiėmimą instruktorius pasakė vieną labai man asmeniškai skvarbiai į vidų įlindusį teiginį, kuris, be abejo, niekam nebuvo naujiena - "norėdamas kažką keisti, pradėk nuo savęs". Paprastai žodžiai man retai padaro įspūdį, tačiau šiai taisyklei smegenys kažkodėl pritaikė išimtį. Dar visą vakarą apie tai galvojau.
Iš tiesų, pakeisti save, užuot stengusis keisti kitus, yra nepaprastai sunkus darbas. Ir jis neapsiriboja aštuoniomis valandomis per dieną, penkiomis dienomis per savaitę...

Žodžiai žodžiais, o darbai - darbais. Kaip buvau sau prisižadėjusi - šią savaitę išsiviriau voveraičių sriubos.
Reikia pasakyti, kad po lietingo savaitgalio, kuriuo jau buvau bepradedą skųstis, gavau krepšelį lauktuvių su mano mėgiamomis voveraitėmis. Žinau, kad daugelis visiškai nevertina šių grybų, neva priklausančių labai žemai kategorijai, bet... Aš juos labai myliu. Kartais turbūt vien dėl jų spalvos...

Taigi, norint ragauti sriubytės pietums, reikia:

1. Geros saujos voveraičių;
2. 1 svogūno;
3. 1 morkos;
4. 1 bulvės;
5. kalendros žirnelių;
6. 1 litro daržovių sultinio;
7. druskos, pipirų.

Visų pirma reiktų pasiruošti voveraites - jas išvalyti, nuplauti ir gerokai apvirti. Jos turėtų būti minkštos.

Tuomet pasiruošti daržovių sultinio (gėda prisipažinti, tačiau aš naudojau "kubelius", todėl mano sultinio pasiruošimas buvo labai paprastas - tiesiog įmečiau kubelį į verdantį vandenį), sudėti pjaustytą bulvę, morką, svogūną (aš dedu visą galvą ir išvirus sriubai jį paprasčiausiai išimu), pagal skonį įberti pipirų, įmesti 4-6 kalendros žirnelius, jei trūksta druskos, padruskinti. Ir virti.

Viskas ganėtinai paprasta - simplicity is the key.

Beveik vidurnaktis ir miesto gatvės pamažu džiūva nuo prieš valandą pasibaigusio lietaus. Visur neįtikėtinai tylu, tarsi sėdėčiau izoliuotoj nuo garso aplinkoj, begirdėdama tik kompiuterio klavišų skleidžiamą garsą, kuomet renku tekstą...

Aš kartais mėgstu rašyti pati sau. Turbūt šis pomėgis liko dar nuo mokyklos laikų, kai su džiaugsmu imdavausi beveik kiekvieno kūrinio interpretacijos ar paprasto rašinio rašymo. Greičiausiai taip elgiuosi tik tam, kad man rašomi tekstai netaptų tik priemone darbiniam tikslui pasiekti ir neprarasčiau galimybės tiesiog išdėstyti mintis kažkur - erdvėje, popieriuje. Norisi žodžius tiesiog kaip aveles paleisti į pievą. Kartais net be jokios prasmės ar tikslo.

Kadangi šią ir ateinančią savaitę namuose esu viena, net be Noros (o tai yra mano šuo), jaučiuosi ganėtinai keistai, bet, turiu pripažinti, neprastai. Ir tai neturėtų reikšti, jog man labai patinka būti vienai ar nepatinka būti su žmonėmis, anaiptol. Tiesiog kartais man visai naudinga pabūti pačiai su savimi. Tokiomis dienomis, aš pastebiu, net pasikeičia mano būdas, atliekami darbai, našumas.

Tiesa, turiu pasigirti, pirmadienį su brangiausiuoju apsilankėm Sting'o koncerte, kuris, mmmm, paliko neišdildomą įspūdį. Turėčiau pasveikinti koncerto garsistus (hm, kaži kaip tiksliai vadinasi jų profesija?) ir padėkoti pačiam atlikėjui už liaudiškai tariant "atidirbtą" laiką.

O vakar, po netikėtai bjaurios ir emociškai sunkios bei visiškai išsunktos dienos ir miego priepuolio, pagaliau susitvarkiau (re-made) seniai nenešiotą palaidinę-suknelę, iš kurios dabar, tiesa, dar be kelių paskutinių svarbių akcentų, dabar gavosi puiki tik palaidinė. O šiam darbui ruošiausi daugiau nei tris savaites. Tiesiog paėmiau ir padariau. Šiandien net juokavau, kad viena būnu žymiai produktyvesnė, o brangiausiajam net ištėškiau, kad jei ne jis, aš greičiausiai būčiau darboholikė. Juokais žinoma, tačiau pastarųjų dienų įvykiai būtent ir švietėsi atsisėdimu į darboholikų suolą, greičiausiai net pirmoje eilėje :)

O ryt (o jau reiktų sakyti šiandien) laukiu diplomo įteikimo ceremonijos, kuri, beje, tapo svarbesnė mano artimiesiems nei man pačiai. Ką gi, nori žmonės pasidžiaugt, tai nejau dabar atimsiu iš jų šią progą? Juolab, kad per šį įteikimą dalyvaus ir brangusis, kuris, deja, deja, praleido tiek mokyklos baigimą, tiek bakalauro diplomo įteikimą.

Taip ir leidžiu savo dienas, visiškai kitokį vasaros pirmąjį mėnesį nei tikėjausi... Džiugu, kad net maži stebukliukai kaip pirmą kartą per 4 metus pražydęs sukulentas, pakelia nuotaiką.

Labanakt.

Plėšyta kiaušinienė su keptais pomidorais ir špinatais

Joninės praūžė su nenuspėjamo lietaus debesimis, iš kurių kas porą valandų pasipildavo lietus. Trukdavo jis, beje, irgi apie porą valandų. Tradicijos nesikeičia...

Ir dabar dienos jau tik trumpės.

O mes šią žiemą buvom pamėgę omletus. Tokius keistus, kuriuos kepdavo močiutė. Kažkurioj sostinės kavinėje toks omletas pavadintas plėšyta kiaušiniene. Paprastai šis patiekalas randamas prie pusryčių meniu. Tiek kavinėse, tiek normaliose šeimose. Aš gi, kartais imu ir sulaužau taisykles. Todėl šiandienos vakarienei apturėjau pasakiško (iš tiesų reikia tai pripažinti) skonio omletą (arba plėšytą kiaušinienę). Kadangi gavosi stebėtinai gardus, dalinuosi, gal kam pravers.

Reikia (vienam asmeniui):

• 2 kiaušiniai, smagiau jei kaimiški, bet iš tiesų, tinka bet kokie;
• pusė stiklinės pieno;
• dviejų pomidorų;
• saujos špinatų lapų;
• druskos, pipirų, džiovintų (arba šviežių) bazilikų;
• aliejaus kepimui.

Kiaušinius sumušam į dubenį, lengvai paplakam, padruskinam, papirinam. Supilam pieną.

Keptuvėje įkaitinam lašelį aliejaus, tuomet supilam kiaušinio plakinį. Viską kepame ant nedidelės ugnies, nuolat pamaišydami, taip tarsi plėšome mūsų kiaušinienę. Kepti nereikia ilgai, poros minučių visiškai užtenka, kad kiaušinio plakinys sustandėtų. Tuo tarpu susipjaustome pomidorus norimo dydžio skiltelėmis.

Tuomet kiaušinienę susidedame į lėkštę.

Į keptuvę įpilame dar šiek tiek aliejaus, sudedame pomidorus, juos šiek tiek pakepiname uždengę keptuvės dangtį, kol pradeda minkštėti. Tuomet sudedame plėšytus špinatų lapus, padruskiname. Viską nuolat maišydami pakepiname dar apie minutę. Pomidorai turi būti minkšti, tačiau nevisiškai ištižę, o špinatų lapai suminkštėję.

Tuomet viską suverčiame į lėkštę su kiaušiniene ir apibarstome bazilikais.

Faktas, kad gaminsiu dar kartą. Pomidorų masė man labai skaniai derinosi su kiaušiniene, tad ar pusryčiams, ar vakarienei šis patiekalas dar garuos ant mano mažiuko virtuvinio stalo.

P.S. Šitaip paruošti pomidorai puikiai tiktų ant paskrudintos itališkos duonos kaip užtepėlės. Šį variantą taip pat reikės išmėginti.

Skanaus ir gražių idėjų. 

Minimalizmas arba kai lauke lietūs lyja

Savaitgalis nežavėjo nuostabiu oru. Keista, tačiau pastaruoju metu, vis išpuola ne kokie savaitgaliniai orai. Tiesa, pastarosiomis savaitėmis oras ir darbo dienomis nedžiugina - vis nenusivelku striukytės (man šalta...).

Mano "Tebūnie naktis" nustelbė "tebūnie lietus" - sušalau, sušlapau ir praktiškai išjudinau brangiausiąjį grįžti namo. O pasiplanavusi buvau nemažai. Hm...

Užtat vakar iškepiau pyragą. Tiesa, mano galva jis nelabai pavyko. Visą kaltę prisiimu sau: per skysta uogienė, kurią dėjau ant biskvito, tad viskas permirko, o pats pagrindas pasmego. Per saldu, nors į pagrindą vietoj pusės stiklinės cukraus įdėjau du šaukštus cukraus. Vistiek man per saldu. Ir plaktų baltymų viršus nesigavo labai jau elegantiškas. Ir kitą kartą, jei nuspręsiu gaminti tokio tipo pyragą, būtinai pagrindui naudosiu kitokią tešlą. Su sviestu, nors paprastai labai stengiuosi jo išvengti kepiniuose... Kai nededu sviesto, jaučiuosi darydama mažesnę nuodėmę smaguriaudama, nors man ir nelabai galima :) Tiesa - tik iškeptas pyragas nyko tokiu greičiu, kad šį ryt bebuvo likę bene kokie trys gabaliukai. Nors pati suvalgiau dvi nedideles juosteles. Brangiausiasis kibo į pyragą su pagyromis: "Žinokis, šitas labai geras"... Keista, o aš jame matau tiek daug "nesigavusių" elementų/klaidų...

O pyrago man reikėjo dėl dviejų priežasčių: kai tvarkėm šaldytuvą, kameroje užkištą atradau praeitų metų derliaus trintas šaldytas braškes su žemuogėmis. Suspaudė širdį, nes močiutė dirbo, dirbo, o aš, nenaudėlė, net jų nesuvartojau. Tad - bus pyragas. O antroji priežastis - labai jau niūriai vakar diena atrodė, tad raudonas pyrago viršus, maniau, išsklaidys pilką ir niekaip nesitraukiančią debesų masę. Na, išsklaidyti jis nieko neišsklaidė, bet kad sekmadienio vakarui saldumo davė, tai faktas. Be to, kvapas buvo išties nepakartojamas, kol viskas kepė, o aš su malonumu viską uodžiau, kol skaičiau, mano galva, vieną geriausių Murakami'o knygų "Norvegų giria".

Taip ir prabėgo laisvos dienos - aptrauktos rudeniškai liūdnais debesimis, kurie, rodos, buvo per pusę metro nuo mano ištiestų aukštyn rankų - beveik pasiekiami.

Tiesa, šiandienai turiu idėją.

Jei neužtingėsiu ir viskas pavyks, kada nors apie tai parašysiu. 

Kupino idėjų pirmadienio ir jums.  

Ar jūs dažnai sustojate ir pasimėgaujate bėgančiu laiku tiesiog žiūrėdami į jį, tačiau nieko nedarydami? Aš ne. Net jei tai nutinka netyčia ar dėl tingėjimo kažką veikti, baru save už veltui (o ar tikrai?) iššvaistytas valandas. Nes atrodo, kad veiklos yra daugiau, nei sugebu pasidaryti per parą.
Visgi, suprantu, kad nesu mašina ir savo detalių pakeitimui nei užsisakyti, nei nusipirkti negalėsiu. Todėl, bandau išmokti - tiesiog kartais sustoti.

Pasigrožėti...

 Paprastume pamatyti grožį...

 Atsipalaiduoti...

Įkvėpti...

Labanakt. 

Mano atgaivos savaitgalis

Praeita savaitė, reikia pripažinti, man buvo sunki tiek emociškai, tiek fiziškai. Atrodo, nieko svarbaus nei nudirbau, nei padariau, tačiau penktadienio darbo pabaigos laukiau kaip išganymo.

O savaitgalis buvo toks, kad net šiandien, pirmadienį, vis dar jaučiu visas puikias emocijas, plūdusias per tas kelias dienas į mane tonomis. Greičiausiai todėl šiandien darbai einasi lyg iš pypkės, aš esu laiminga ir besišypsanti ir, kol kas, niekam neleidžiu atimti iš manęs šio džiugesio, likusio po tų trumpų atokvėpio dienų.

O tokio savaitgalio aš galėčiau drąsiai palinkėti visiems.

Žinot, kartais pailsėti galima su puikia kompanija draugų, kai norisi būti apsuptam tau artimų žmonių, dalintis juoku ir visu kitu. O būna, kad pailsėti norisi vienam. Šiam savaitgaliui jokių planų neturėjau. Ir tai turbūt buvo tik į gerą, nes planų neturėjimas paprastai siejasi su galimybe daryti kas šauna į galva. Kaip vaikystėje, kai neturi nei daug pareigų, nei darbų, nieko. Tiesiog vieną akimirką pilstai smėlį dėžėje, kurią sukalė senelis, o kitą - migdai lėles pietų miego. Tiesiog...kas šauna į galvą.

Pirmosios braškės iš močiutės sodo

Kažkokiu keistu būdu traukiau į save teigiamas emocijas. Rodos, uodžiau vėsos kvapą, mėgavausi lietumi, sėdėdama suręstoje pavėsinėje ir gėrėjausi betamsėjančiu paros metu. Ir taip visas dienas - net sekmadienį, kai įsirengiau mini "ofisą" toje pačioje pavėsinėje, kad galėčiau užbaigti pažadėtą sutartį. Ne erzinausi dėl darbo savaitgalį, o kaukšėjau klavišais gėrėdamasi viskuo - pjūklo garsais, kai brangusis pjovė žolę, vėsa, kurį buvo užsilikusi po naktinio lietaus, karšta arbata... Pasiėmiau viską, ką galėjau.

Visiška ramybė ir malonumas.

Net vakar jau grįžus namo, prieš einant gulti, dar kartą pakartojau - buvo smagu. Net nedrįsau purkštauti, kad ryt į darbą. Tiesiog bijojau nuvyti man ant peties sėdinčią maloningumo fėją.

Kai gerai pagalvoju, greičiausiai viskas taip nutiko todėl, kad šį savaitgalį, kaip reta kurį, praleidau daugiausia viena - nebuvo nei šurmulio artimųjų, nei draugų... Tiesiog sėdėjau pati su savimi, savo knyga, savo muzika, savo gėrimu. Ir mėgavausi.

Sekmadienį net pagalvojau, kad taip norėčiau išsisaugoti tą akimirką į savo kietąjį diską smegenyse, kai sėdžiu sau su Haruki "Norvegų giria", geriu šaltą mėtinį vandenį, o fone groja lounge muzika ir tik kur ne kur įsiskverbia kitokie garsai. Ctrl+S.

Viskas taip melancholiška, kad atrodo iš malonumo galima užmigti kaip katinui prieš saulę.

Matyt, emociškai atsigauti man būtent to ir reikėjo.

Todėl visiems linkiu nuostabių savaitgalių, kuriems praėjus dar pirmadieniai alsuotų tokiom pačiom gerom emocijom, nesvarbu kokiu būdu tie savaitgaliai praleisti buvo.

Ir pabaigai, smagūs bandymai pasižaisti su kepsinine virto visai smagiais naktipiečiais.



When 2010 were counting  final minutes I was sitting in kitchen with a glass full of shampagne in front of a paper sheet and thinking what I want from 2011. When I finnish it looked like a plan for next year - my hopes, my wishes, my aims.

Actually, the idea of making a list doesn't belong to me. I borowed it from one of my sweetest friend named Alex. What is more, i found out about this idea from another my sweetest friend named Katia.

All in all, i figured that I should do the same. Have nothing to lose, however.

So I was sitting and thinkin'. After half an hour I had about 10 points list.

I folded sheet into eight parts and put into my diary (in which I haven't been writting since last autumn). I have to addmit I don't remember anything from that list and I guess this is quit good. I don't do anything intentionally. I let the river flow.

Yesterday evening I was drinking cold water with lime ant mint (God, that was great) and chatting with my darling. Suddenly, I thougt that I could name this half a year after "New experiences". Won't goona write about them all, but fact is a fact.

I hope this half of the year will be the same - full of new experiences and sweet moments.

You know, I have realised that all these good (or bad) experiences didn't come to me without a reason. I work hard on mylself and changed my point of view. All I need to do now - to change the way of living, the way of thinking and get rid of all negative aspect from my everyday life. Including negative emotions or people resulting in those negative emotions. And start living with joy.

What a good aim, ah?

Have a great weekend.

P.S. Sorry for my poor english. I haven't been writting anything since I've graduated high school, so it means for 6 years.

Take care.

Pasižaidimas

Šiandien pėdinant namo pastebėjau kad asfaltas jau tiek įšilęs ir skliedžia tik miestui būdingą asfaltinį karštį, permintą keistu kvapu... Vasara, pagalvojau, ir staiga prisiminiau, kad labai seniai gaminausi sau kokį papuošalą. Ypač vasarinį... Keletas projektų taip ir liko nebaigtų nuo praeitos vasaros, o šiandien, pagalvojau dar sykį, visai puiki diena ką nors smagaus susimeistraut. Kaip tariau, taip ir padariau grįžusi namo... Kaip tik jau ilgus metus laikiau niekam nereikalingus medinius žiedus užuolaidoms ir prieš porą savaičių apsirūpinau odinėmis juostelėmis. Dalinuosi tuo, kas gavosi užplūdus staigiam norui pasidaryti pakabutį.

d

Dabar džiaugiuosi, nes jau ryt galėsiu užsikabinti jį ant kaklo ir pėdinti į darbą.

Darbo trukmė - apie 20 min.

Paprastos lengvos vasarinės salotos

Šiandien visiškai nieko nesinorėjo kramsnoti grįžus iš darbo. Karštis, vis dėlto, padarė savo.

Taip tingėdama ir nieko nenorėdama atsidariau šaldytuvą ir išsiėmiau šaltą mineralinį vandenį su cutrina. Šalia butelio gulėjo visokios gėrybės iš močiutės sodo - špinatai, salotos, ridikėliai... Gaila, galvoju sau pasirėmusi ranka galvą, kad tingisi kažką gaminti...

Praėjus kiek laiko, sąžinė buvo bebaigianti galutinai užgraužti mane iš vidaus, be to, žinojau, kad brangusis grįš iš darbo alkanas kaip vilkas, tad susigriebiau... Prie ruošiamo patiekalo nusprendžiau panaudoti iš esmės viską, ką turiu šaldytuve, t.y. visas tas aukščiau paminėtas gėrybes. Rezultatas - vakarienei valgiau tik salotas, nes buvo taaaaaip skanu...

Taigi, dalinuosi paprastų lengvų vasarinių salotų receptu.

 

Salotoms reikės:

• saujos svogūnų laiškų;
• saujos špinatų lapų;
• 10 (arba kiek norisi) ridikėlių;
• gužtos salotų lapų;
• druskos;
• šviežiai grūstų pipirų;
• alyvuogių aliejaus;
• šlakelis citrinos sulčių;
• sezamo seklų (nebūtinai).

Visas daržoves kruopščiai nusiplauname ir nusisausiname. Svogūnus susmulkinti, špinatus ir salotas suplėšyti rankomis (sako, taip vitaminai nežūva), ridikėlius supjaustyti įvariaus stambumo ir formų griežinėliais/pusrutuliais/šiaudeliais ar visaip kaip, kaip tik vaizduotė leidžia. Viską išmaišyti rankomis.

Į atskirą indelį pasidaryti užpilą, kuriam naudojamas alyvuogių aliejus, šlakelis citrinos sulčių. Aliejaus ir sulčių santykis 3:1. Turėtų gautis rūgštokas užpilas. Tuomet į jį įberti druskos, pipirų, viską išmaišyti ir paragauti ar visko užtenka (čia jau skonio reikalas, tad proporcijų nė nerašysiu).

 

Užpilu užpilti paruoštas salotas ir sudėti į lėkštes. Norint suteikti žaismingumo salotoms, siūlau užbarstyti sezamo sėklų (arba nekepintų moliūgų sėklų/saulėgrąžų).

Skanaus ir lengvo bei žaismingo valgymo, nors tai tik paprastutės vasariškos salotos...



My Own Summertime

Vakar, t.y. jau antrąją kalendorinės vasaros dieną, su brangiausiuoju išėjom į prospektą "pasiganyt". Šiaip tikslas buvo labai paprastas - pavalgyti, nes namuose gaminti labai tingėjau, o jei visiškai po teisybei - šaldytuvas buvo tooooks tuščias, kad ir pelė būtų galėjusi jame pasikarti. Na nebent ją būtų sugundę kiaušiniai, bet man visiškai nesinorėjo gaminti ką nors "kiaušiniško". Tad tirlimpompom ir mes gražiai iš savo nuostabioje Vilniaus vietoje esančių pusiau namų (nuomojamės, gi) patraukėm pro Lukiškių aikštę lauko kavinukės link. Vakariene abu likom patenkinti, tad nusprendėm dar šiek tiek "pasitampyti" po šiltą vasarišką miesto centrą.

Viskas, reikia pastebėti kvepėjo alyvomis, nors kai kur krūmai jau buvo beveik pažydėję. Su ta idėja, kad vasara labai trumpas metų laikas, kuris teoriškai turėtų trukti 3 mėnesius (tačiau praktiškai, atėmus visas lietingas ir šaltas dienas, taip niekada nebūna), sėdėdami vidurnaktį prie atdaro lango drauge sumąstėme, kad visą vasarą reikia išnaudoti kuo intensyviau, kad atėjus niūriai pilkoms rudens dienoms, kai langų stiklus plaus lietus, nesėtume galvų rankomis parėmę ir galvodami, kad kažko nepadarėme.

Taigis, taip sėdėdami ir gėrėdamiesi vasariška nakties vėsa, sutarėme vienbalsiai - reikia. REIKIA! Ir tikrai, labai labai tikrai tikiuosi, kad šiemet atėjus rudeniui galėsiu ramia širdimi pasakyti - PADARĖM!

Su šiluma, mielieji!

Nuostabusis rabarbarų pyragas (su kokoso drožlėmis)

Praėjusią savaitę nenustodama kalbėjau apie tai, kaip noriu rabarbarų. Prisiminiau vaikystę, kai mano mielasis senelis nuskindavo du rabarbarus, juos gražiai nulupdavo ir atnešdavo man su sese, dar visai nedidelėms mergaitėms, ragauti. Iš pradžių kąsdavom vienus ir raukydavomės, kol seneliukas duodavo cukrinę kupiną cukraus, kuriame ir mirkydavome tuos rabarbarus... Gražūs prisiminimai.

Penktadienį bendradarbė pažadėjo atvežti rabarbarų iš kaimuko. Vakar gavau pilna maišelį gražuolių ir prisižadėjau iškepti pyragą. Dar juokais pasakiau, kad jei ryte nebus pyrago, o aš sėdėsiu nuleidusi galvą, vadinasi, nieko gero iš šios idėjos nesigavo (aš nesu labai patyrus pyragų kepėja). Šįryt į darbą atėjau pakėlusi galvą, o prisiminus, kaip vakar namai kvepėjo, net veidą papuošė paslaptinga šypsena...

Taigi, dalinuosi su jumis šiuo gėriu.

Pyragas, reikia pastebėti, gavosi puikus - rūgštokas viršuje ir saldus apačioje, taip puikiai suderindamas saldumą su rūgštele.

Tram pam pam (fanfaros)

Nuostabusis rabarbarų pyragas su kokoso drožlėmis

• 1 stiklinė a.r. kvietinių miltų;
• nepilna stiklinė cukraus (aš dėjau šiek tiek daugiau nei pusę stiklinės);
• 3 kiaušiniai;
• 2 a.š. kepimo miltelių;
• 1 a.š. vanilinio cukraus (arba pora lašelių vanilės esencijos);
• 500 gr. rabarbarų;
• cinamonas;
• kokoso drožlių.

Kiaušinius išsukti su cukrumi, tuomet sudėti persijotus miltus, kepimo miltelius bei vanilinį cukrų. Viską gerai išmaišyti - masė turi tapti vienalyte. Pagrindo masė sudėjus visus komponentus gaunasi gerokai tiršta.

Rabarbarus nuplauti, nulupti ir supjaustyti kubeliais (arba kaip širdis geidžia). Pagrindo masę išlieti į kepimo formą (aš naudojau 24 cm. plug-in formą). Ant pagrindo masės išberti kubeliais supjaustytus rabarbarus taip, kad šie pilnai padengtų pagrindo masę. Rabarbarus apibarstyti cinamonu (gausumas priklauso nuo noro). Tuomet viską apibarstyti kokoso drožlėmis.

Kepiau apie 30 min. 170 laipsnių karštumo orkaitėje. Kaip visada, rodiklis, kad pyragas iškepęs - švarus, t.y. neaplipęs, medinis smeigtukas, kuriuo tikriname pyragą.

Papuošimui naudojau miltinį cukrų, tačiau jis nėra būtinas.

Pasakiškai skanu su vaniliniais arba riešutiniais ledais.

P.S. Originali, t.y. be mano nuokrypių, recepto versija pateikta čia: http://www.neringa-blogas.com/kulinarija/pyragai-pyrageliai/greitas-rabarbaru-pyragas.html;

Ir kaip visad - ačiū nepažįstamiesiems už jų receptus, kuriais naudojuosi :)





Skanaus.