Savaitgalis nežavėjo nuostabiu oru. Keista, tačiau pastaruoju metu, vis išpuola ne kokie savaitgaliniai orai. Tiesa, pastarosiomis savaitėmis oras ir darbo dienomis nedžiugina - vis nenusivelku striukytės (man šalta...).
Mano "Tebūnie naktis" nustelbė "tebūnie lietus" - sušalau, sušlapau ir praktiškai išjudinau brangiausiąjį grįžti namo. O pasiplanavusi buvau nemažai. Hm...
Užtat vakar iškepiau pyragą. Tiesa, mano galva jis nelabai pavyko. Visą kaltę prisiimu sau: per skysta uogienė, kurią dėjau ant biskvito, tad viskas permirko, o pats pagrindas pasmego. Per saldu, nors į pagrindą vietoj pusės stiklinės cukraus įdėjau du šaukštus cukraus. Vistiek man per saldu. Ir plaktų baltymų viršus nesigavo labai jau elegantiškas. Ir kitą kartą, jei nuspręsiu gaminti tokio tipo pyragą, būtinai pagrindui naudosiu kitokią tešlą. Su sviestu, nors paprastai labai stengiuosi jo išvengti kepiniuose... Kai nededu sviesto, jaučiuosi darydama mažesnę nuodėmę smaguriaudama, nors man ir nelabai galima :) Tiesa - tik iškeptas pyragas nyko tokiu greičiu, kad šį ryt bebuvo likę bene kokie trys gabaliukai. Nors pati suvalgiau dvi nedideles juosteles. Brangiausiasis kibo į pyragą su pagyromis: "Žinokis, šitas labai geras"... Keista, o aš jame matau tiek daug "nesigavusių" elementų/klaidų...
O pyrago man reikėjo dėl dviejų priežasčių: kai tvarkėm šaldytuvą, kameroje užkištą atradau praeitų metų derliaus trintas šaldytas braškes su žemuogėmis. Suspaudė širdį, nes močiutė dirbo, dirbo, o aš, nenaudėlė, net jų nesuvartojau. Tad - bus pyragas. O antroji priežastis - labai jau niūriai vakar diena atrodė, tad raudonas pyrago viršus, maniau, išsklaidys pilką ir niekaip nesitraukiančią debesų masę. Na, išsklaidyti jis nieko neišsklaidė, bet kad sekmadienio vakarui saldumo davė, tai faktas. Be to, kvapas buvo išties nepakartojamas, kol viskas kepė, o aš su malonumu viską uodžiau, kol skaičiau, mano galva, vieną geriausių Murakami'o knygų "Norvegų giria".
Taip ir prabėgo laisvos dienos - aptrauktos rudeniškai liūdnais debesimis, kurie, rodos, buvo per pusę metro nuo mano ištiestų aukštyn rankų - beveik pasiekiami.
Tiesa, šiandienai turiu idėją.
Jei neužtingėsiu ir viskas pavyks, kada nors apie tai parašysiu.
Kupino idėjų pirmadienio ir jums.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą