Vakar, t.y. jau antrąją kalendorinės vasaros dieną, su brangiausiuoju išėjom į prospektą "pasiganyt". Šiaip tikslas buvo labai paprastas - pavalgyti, nes namuose gaminti labai tingėjau, o jei visiškai po teisybei - šaldytuvas buvo tooooks tuščias, kad ir pelė būtų galėjusi jame pasikarti. Na nebent ją būtų sugundę kiaušiniai, bet man visiškai nesinorėjo gaminti ką nors "kiaušiniško". Tad tirlimpompom ir mes gražiai iš savo nuostabioje Vilniaus vietoje esančių pusiau namų (nuomojamės, gi) patraukėm pro Lukiškių aikštę lauko kavinukės link. Vakariene abu likom patenkinti, tad nusprendėm dar šiek tiek "pasitampyti" po šiltą vasarišką miesto centrą.
Viskas, reikia pastebėti kvepėjo alyvomis, nors kai kur krūmai jau buvo beveik pažydėję. Su ta idėja, kad vasara labai trumpas metų laikas, kuris teoriškai turėtų trukti 3 mėnesius (tačiau praktiškai, atėmus visas lietingas ir šaltas dienas, taip niekada nebūna), sėdėdami vidurnaktį prie atdaro lango drauge sumąstėme, kad visą vasarą reikia išnaudoti kuo intensyviau, kad atėjus niūriai pilkoms rudens dienoms, kai langų stiklus plaus lietus, nesėtume galvų rankomis parėmę ir galvodami, kad kažko nepadarėme.
Taigis, taip sėdėdami ir gėrėdamiesi vasariška nakties vėsa, sutarėme vienbalsiai - reikia. REIKIA! Ir tikrai, labai labai tikrai tikiuosi, kad šiemet atėjus rudeniui galėsiu ramia širdimi pasakyti - PADARĖM!
Su šiluma, mielieji!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą