Hooola hop. Ir pasibaigė mano atostogų savaitė.
Kaip ir minėjau, turėjom tris taškus, kuriuos buvom pasiplanavę aplankyti - Vištytis, Palanga, Nida.
Pirmasis taškas - Vištytis.
Šeštadienį, kai brangusis pabaigęs darbus grįžo namo, aš jau sėdėjau su violetine suknute ir laukiau patvirtinimo, kuriuos drabužius sukrauti į lagaminą ("šitą imu, šito - ne"). Viską pasikrovę į automobiliuką pajudėjom iš namų. Diena, kaip sakant, pasitaikė nuostabi. Iki vakaro. O gaila. Nes pagaliau pasiekę Kybartus ir pavakarieniavę pas tetą, Vištytį pasiekėm su lietum. Kadangi mano pusbrolis su drauge jau buvo atvykę į Vištytį, tai vakaras neprailgo. Net šašlykų kepėmės per lietų. Tiksliau, spėjom išsikepti laisvu nuo lietaus laiku. Ir tai buvo didysis to vakaro įvykis, nes net iki ežero nebuvau nuėjusi.
Sekmadienis buvo toks pats. Lietingas, šaltas ir apniūkęs. Pusbrolis su drauge po pusryčių, kuriuos pagaminusi ir į lauknešėlį buvo įdėjusi mano teta, išvyko namo. Beje, pusryčiai buvo labai skanūs. Pasižadėjau sau šiek tiek pakoreguotus juos dar kartelį pasigaminti. Taigi, mūsiškiams išvykus, mes nusprendėm, kad visai nenorim žiūrėti į aplinkinius ryškiai neblaivius dar nuo vakar vakaro kitus poilsiautojus, todėl nusprendėm aplankyti kaimynus lenkus. Juk iki sienos tik kokie pora kilometrų.
Taigi, patraukėm į Suvalkus - vieną artimiausių Lenkijos miestelių. Ir pataikėm tiesiai į kokią tai lenkų šventę ar mugę. Tik neišsiaiškom kokią, nes lenkai, reikia pastebėti, labai pikti lietuvių atžvilgiu ir net šventės metu lietuvių prekeiviui sugebėjo prikišti dėl Lietuvos pozicijos lenkiškų mokyklų atžvilgiu. Ech... Tiesa, lenkiški ledai visai skanūs. O prekės per pusę pigesnės. Pavyzdžiui, pintas krepšys ten kainavo 20 zlotų (tai maždaug 18 litų) ir man buvo nuoširdžiai gaila, kad prekybcentryje mes apsigalvojom ir nekeitėm litų į zlotus. Dabar turėčiau pigiai kainavusį pintą krepšiuką.
Grįždami atgalios, sustojome viename iš daugelio lenkiškų prekybos centrų ir nusipirkom... kirvį. Aišku, pirmo būtinumo pirkinys. Kaip gi be kirvio mes mėsos išsikepę būtume... Ir ledų. Ir mano mėgstamų duoniukų. Ir groteles. Apsipirkom kaip reikalas. O vėliau, jau visai pakeliui į esamą apsistojimo vietą, užmatėm kažkokį tai labai jau didelį piliakalnį, kurį mums žūtbūt reikėjo aplankyti, taigi, užsiropštėm ir ant jo. Vaizdas įspūdingas. Iš ties. Galiausiai nusivogėm vieną nedidelę kukurūzų burbuolę iš lauko. Tai skanumas...
Grįžę į nameliuką susikūrėm lauželį ir ėjom riešutauti. Tiesa, riešutukų mažai teprisirinkom, o ir tie ne visi buvo tinkami valgymui, bet užtat užtikau čiobrelių pievoje, tai prisirinkau žiemai. Jie jau sudžiuvo ir iš jų bus pagaminta puiki arbata žiemai.
Kadangi orai nepasitaisė, pirmadienio rytą susirinkę visus daiktus patraukėm į Kybartus pas tetą. Nusprendėm, kad "ech, na nepasisekė su orais, tai varom atgalios" ir susėdom į mašiniuką. Papusryčiavę karštais keptais sumuštiniais (aš, tiksliau, kirtau tiktai naminę keptą duoną pilną įvairiausių grūdų ir pilna burna kartojau, kad tai skaniausia mano kada nors valgyta duona), kilome nuo stalo pirkti lino. Taip, taip. Lino. Aplankę tetos pažįstamą, gavau puikiausiais raštais marginto ir labai linksmo lino medžiagų, kurios kada nors virs puikiais pirkinių krepšiukais ar rankšluotėliais (ar padėkliukais). Čia vėlgi maža smulkmena - kol kas neturiu siuvimo mašinos. Pilni džiugesio (nes visus juo užkrėčiau) grįžome namo. Aš pabaigiau vartyti nuostabią tetos knygą apie vaistažoles ir kitus prieskoninius augalus.
Prisirinkę visokių gėrybių iš tetos sodo ir atsisveikinę, patraukėme į Palangą. Pasirinkome keistą maršrutą per visokius kaimelius ir neasfaltuotus kelius, todėl užtrukome gerokai ilgiau nei paprastai trunka nuvažiuoti iš Kybartų į Palangą, bet buvai visai smagu. Ačiū dievui, oras keliaujant į vakarus taisėsi akivaizdžiai. Stebėjau skrajojančius gandrus ir džiūgavau giedrėjančiu dangumi.
Palangą pasiekėme jau vėlai vakare ir man norėjosi tik nusinešti daiktus ir griūti į lovą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą