Šiandien vėl dirbu už du. Kartais atrodo, kad taip nuolat gaunasi todėl, kad tiesiog nemoku pasakyti „ne“. Arba negaliu. Nes visad kažkur tarp trečio ir ketvirto šonkaulio turiu pareigos (ar kaip tą pavadinti) jausmą, kuris tarsi stumteli mane padėti kitiems. Nors ir žinau, kad tai dažnai reiškia papildomai rūpesčiais, su kuriais, būna, net nesusitvarkau deramai – dėl laiko, žinių ar dar ko nors, išskyrus norą, stokos.
Visgi, suprantu, kad mano noras padėti kartais man pačiai kainuoja bemieges naktis stengiantis užbaigti savus reikalus, tačiau jau tiek metų niekaip negaliu atsisakyti. Ir kol kas pati nežinau kodėl – ar dėl nemokėjimo ar negalėjimo.
Praeitą savaitę, reikia pasakyti, turėjau labai keistą. Pradedant nuo pirmadienio, kai po savo jogos užsiėmimų nesijaučiau taip, kaip visada – superb, ir tęsiant kiekvienai dienai. Visą savaitę jaučiausi nesava ir nuolat mušama šlapiu skuduru. O ir keisti jausmai, tiesa, visiškai nepažįstami, tad neturiu kaip juos apibrėžti, aplankė. Ir taip sėdėjau sėdėjau sau viena vakarais, taip ir nesuprasdama, kas čia po galais darosi.
Atrodau sau keistas žmogus, kai lyginu save su kitais. Nors ir suprantu, kad dabartinėje visuomenėje mes gyvename su savo susikurtomis kaukėmis ir rodome save kitiems tokius, kokius norime, kad kiti matytų, o patį tikriausiąjį „aš“ dažniausiai laikome užrakinę po devyniomis spynomis. Meluočiau sakydama, kad aš neturiu kaukės, kurią dėviu visuomenėje. Tikrai meluočiau. Ir nuoširdžiai netikiu, kad yra žmonių, kurie tokių neturi. Visi mes kažkas esame – pavaldiniai, tėvai, vaikai, todėl norim to ar nenorim, atliekam tam tikras roles didžiajame teatre pavadinimu „gyvenimas“. Turbūt būtent todėl tokias kaukes ir dėvime. Gal be jų taptume visiškai nuogi. Ir labiau pažeidžiami.
Aš gi, prisipažinsiu, taip pat turiu kaukę. Didelę. Kaip suvirintojo šalmas. Kartais vis pagalvoju, kad mano kaukė man – tarsi apsauga. Gal todėl ją ir vadinu šalmu...
Būtent todėl, kiekvieną dieną atėjus į darbą man reikia ją užsidėti. Bijausi būti suvalgyta su viduriais. Lygiai todėl mano kaukė atrodo kraupiai iš šono – su didžiuliu užrašu BITCH, kad niekas tiesiog prie manęs nekibtų. Tiesa, ne visada tokia taktika padeda. Net ir mano kaukė, kurios dėka save rodau kaip nepažeidžiamą ir stiprią asmenybę, ne visada suveikia. Mane kartais sutrypia, sumala į miltus emocine prasme.
Tik su draugais ir artimiausiais žmonėmis aš galiu ramiai tą šalmą pasidėti prie savęs ir nebijoti.
Keistas tas gyvenimas, kaip pagalvoji. Visi trokšta būti savimi, taip eskaluoja vidinius ieškojimus ir kitokius bullshit‘us, keiksnoja „netikrus žmones“, tačiau net susiradę save, vistiek beveik niekam to nerodo. Irgi, matyt, bijosi – būti nokautuoti, nukonkuruoti ir palikti sužeisti kaip kariai lauko vidury patys išsilaižyti savo žaizdas.
Hm, paradoksas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą