Jau tampa maža tradicija, kad savaitgaliais, skirtingai nei pernai vasarą (o man dėl to šiek tiek gaila), traukiame į Ukmergę pas senelius ir visus kitus artimuosius. Šiemet, kai seneliai tapo dar vienais metais senesni, visiems patapo aišku, kad jie patys, įsivaizduojantys vis dar esą jauni ir labai fiziškai pajėgūs, iš tiesų nenumaldomai eikvoja jėgas stengdamiesi palaikyti tvarką sodely. Kartais labai persistengdami. Aš kaip visiška savo senelių fanatė (kada nors tikrai papasakosiu kodėl), negaliu leisti, kad šie mieli žmogeliukai persidirbtų ir aukotų savo sveikatą. Todėl šiemet visaip kaip besistengdami strimgalviais lemiame į sodą, kad ten bent šį bei tą nuveiktume.
Kaip ir kiekviena močiutė, manoji taip pat, baisiai rūpinasi, kad visi būtų laiku pavalgę. Ir pavalgę ne bet kaip, bet tiek prisikišę pilvus, kad susilenkti per liemenį nebūtų galima. Kitaip moteriškei atrodo, kad mes nieko nevalgom ir save badu marinam. Reziume, po kiekvieno savaitgalio sodely grįžtu į Vilnių su 1,5 kg žyme ir sutrikusia skrandžio veikla. Na ką gi...
Taigi, dėl visos šios susidariusios situacijos man gaila dviejų dalykų: kad skirtingai nei pernai, kaip jau minėjau, niekur daugiau nejudam, o vasara bėga sprintą ir jau jaučiu, kad pusę savo distancijos yra įveikusi, o antra, kad niekaip nemoku suorganizuoti saviškių normaliems valgiams lauke.
Dėl pirmojo apgailestavimo dar numoju ranka - turiu šiek tiek laiko, bet dėl antrojo esu visiškoj neviltį.
Dabar papasakosiu kodėl.
Visų pirma, pernai vasarą su brangiausiuoju susirentėm labai smagią ir jaukią pavėsinę, kuria asmeniškai iki šiol labai didžiuojuosi. Pasidarėm tikrą grožį. Brangusis sumeistravo masyvius lauko baldus, žodžiu, svajonei vakaroti lauke netrūksta nieko. Išskyrus žmonių, kurie valgius lauke suvokia panašiai kaip aš :/
Niekaip nesuprantu, ar čia pas mus šeimoje, ar visur taip (kad visur netikiu, todėl kartais noriu, kad atsirasti ten, kur geriau :)), bet valgiai lauke, įskaitant jų gaminimą, pas mus apsiriboja, o jei tiksliau - yra pripažįstama tik šašlykas. Su kečiupu. Ir dar pora daržovių.
Negaliu pakęsti. Ne šašlykų, o visų nusiteikimo. Todėl dažnai bambu ant savo šeimos, kad jie nieko nesupranta ir nenori jokių gėrių. O jiems dzin. Vyrai numoja rankomis ir dar kokią repliką numeta (būčiau stipresnė, vožtelėčiau šaukštu per pakaušį), o mama su sese šiaip atrodo ištižusios, todėl vienai kariauti su močiutės "pilvo kimšimo" sindromu, vyriškų valgymo ypatumo "kaip kiaulės prie lovio, svarbu ėst būtų" ir visais kitais briedais, kurių pilna mano šeima šioje srityje, baisiai nusibodo, o taip (jau net ilgesingai) norisi, kad apturėtume puikius, gražius ir elegantiškus pietus. Kaip kokie kaimietukai, subėgam, suėdam, prikrečiam visko ir nulipam nuo stalo. Pasipiktinimas, ne kitaip.
O aš taip svajoju, apie staltiese arba padeliais dengtą stalą, indus, maistą induose, kuriuose ne kečiupas teliūškuotų, skanias duonos riekeles ne maišiukuose, o pintinėleje... ir dar daugelį dalykų, kurių man paprasčiausiai neišeina padaryti, nes...maniškiai ne tokie.
Skaudu. Ar aš čia tiesiog per daug noriu?
Tiesa, vienintelis dalykas, kuriuo tikrai turiu ir labai noriu pasigirti - šalta sriuba su rūgštynėmis, kurią pagaminau sekmadienį. Visiškai tobulas variantas ir puikiausia alternatyva, kai pabosta šaltibarščiai.
Būtinai įdėsiu receptą, kai gaminsiu kitą kartą ir pafotkinsiu šaltsriubę.
Ech, ir man visgi, gaila, kad nemokam tinkamai valgyti, džiaugtis naujais skoniais, atradimais ir kitais nuostabiais dalykais...
Tiesiog galvoju ir galvoju, kodėl būdama viena aš sugebu tą pasidaryti, o štai esant kompanijai, niekaip nesugebu to padaryti...
Ir vis prisimenu vaikystę. Kai močiutė nekišdavo į pilvus visko, o ruošdavo pusryčius, pvz svogūnų laiškus su keptu kiaušiniu. O pietums gražiai gaudavome keptų bulvių su dešrelėmis, apibarstytomis krapais. Ir uogų gėrimo. Ir nebuvo nuolatinio šlamšto valgymo nesustojant.
Dabar ant senos špižinės keptuvės pagamintus pusryčius lengvai keičia iš maksimos pirktos vištos koja, o pietus - šašlykas su kečiupu ir man, nuoširdžiai dėl to gaila. Nuoširdžiai.
Visgi, pasižadėjau sau, kad jei visų nepavyks prikalbinti, bent jau mano pietūs bus nuostabiai nuostabūs ir man visiškai dzin ką dėl to sakys manieji namiškiai. Nuo kito savaitgalio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą