Beveik vidurnaktis ir miesto gatvės pamažu džiūva nuo prieš valandą pasibaigusio lietaus. Visur neįtikėtinai tylu, tarsi sėdėčiau izoliuotoj nuo garso aplinkoj, begirdėdama tik kompiuterio klavišų skleidžiamą garsą, kuomet renku tekstą...

Aš kartais mėgstu rašyti pati sau. Turbūt šis pomėgis liko dar nuo mokyklos laikų, kai su džiaugsmu imdavausi beveik kiekvieno kūrinio interpretacijos ar paprasto rašinio rašymo. Greičiausiai taip elgiuosi tik tam, kad man rašomi tekstai netaptų tik priemone darbiniam tikslui pasiekti ir neprarasčiau galimybės tiesiog išdėstyti mintis kažkur - erdvėje, popieriuje. Norisi žodžius tiesiog kaip aveles paleisti į pievą. Kartais net be jokios prasmės ar tikslo.

Kadangi šią ir ateinančią savaitę namuose esu viena, net be Noros (o tai yra mano šuo), jaučiuosi ganėtinai keistai, bet, turiu pripažinti, neprastai. Ir tai neturėtų reikšti, jog man labai patinka būti vienai ar nepatinka būti su žmonėmis, anaiptol. Tiesiog kartais man visai naudinga pabūti pačiai su savimi. Tokiomis dienomis, aš pastebiu, net pasikeičia mano būdas, atliekami darbai, našumas.

Tiesa, turiu pasigirti, pirmadienį su brangiausiuoju apsilankėm Sting'o koncerte, kuris, mmmm, paliko neišdildomą įspūdį. Turėčiau pasveikinti koncerto garsistus (hm, kaži kaip tiksliai vadinasi jų profesija?) ir padėkoti pačiam atlikėjui už liaudiškai tariant "atidirbtą" laiką.

O vakar, po netikėtai bjaurios ir emociškai sunkios bei visiškai išsunktos dienos ir miego priepuolio, pagaliau susitvarkiau (re-made) seniai nenešiotą palaidinę-suknelę, iš kurios dabar, tiesa, dar be kelių paskutinių svarbių akcentų, dabar gavosi puiki tik palaidinė. O šiam darbui ruošiausi daugiau nei tris savaites. Tiesiog paėmiau ir padariau. Šiandien net juokavau, kad viena būnu žymiai produktyvesnė, o brangiausiajam net ištėškiau, kad jei ne jis, aš greičiausiai būčiau darboholikė. Juokais žinoma, tačiau pastarųjų dienų įvykiai būtent ir švietėsi atsisėdimu į darboholikų suolą, greičiausiai net pirmoje eilėje :)

O ryt (o jau reiktų sakyti šiandien) laukiu diplomo įteikimo ceremonijos, kuri, beje, tapo svarbesnė mano artimiesiems nei man pačiai. Ką gi, nori žmonės pasidžiaugt, tai nejau dabar atimsiu iš jų šią progą? Juolab, kad per šį įteikimą dalyvaus ir brangusis, kuris, deja, deja, praleido tiek mokyklos baigimą, tiek bakalauro diplomo įteikimą.

Taip ir leidžiu savo dienas, visiškai kitokį vasaros pirmąjį mėnesį nei tikėjausi... Džiugu, kad net maži stebukliukai kaip pirmą kartą per 4 metus pražydęs sukulentas, pakelia nuotaiką.

Labanakt.

Plėšyta kiaušinienė su keptais pomidorais ir špinatais

Joninės praūžė su nenuspėjamo lietaus debesimis, iš kurių kas porą valandų pasipildavo lietus. Trukdavo jis, beje, irgi apie porą valandų. Tradicijos nesikeičia...

Ir dabar dienos jau tik trumpės.

O mes šią žiemą buvom pamėgę omletus. Tokius keistus, kuriuos kepdavo močiutė. Kažkurioj sostinės kavinėje toks omletas pavadintas plėšyta kiaušiniene. Paprastai šis patiekalas randamas prie pusryčių meniu. Tiek kavinėse, tiek normaliose šeimose. Aš gi, kartais imu ir sulaužau taisykles. Todėl šiandienos vakarienei apturėjau pasakiško (iš tiesų reikia tai pripažinti) skonio omletą (arba plėšytą kiaušinienę). Kadangi gavosi stebėtinai gardus, dalinuosi, gal kam pravers.

Reikia (vienam asmeniui):

• 2 kiaušiniai, smagiau jei kaimiški, bet iš tiesų, tinka bet kokie;
• pusė stiklinės pieno;
• dviejų pomidorų;
• saujos špinatų lapų;
• druskos, pipirų, džiovintų (arba šviežių) bazilikų;
• aliejaus kepimui.

Kiaušinius sumušam į dubenį, lengvai paplakam, padruskinam, papirinam. Supilam pieną.

Keptuvėje įkaitinam lašelį aliejaus, tuomet supilam kiaušinio plakinį. Viską kepame ant nedidelės ugnies, nuolat pamaišydami, taip tarsi plėšome mūsų kiaušinienę. Kepti nereikia ilgai, poros minučių visiškai užtenka, kad kiaušinio plakinys sustandėtų. Tuo tarpu susipjaustome pomidorus norimo dydžio skiltelėmis.

Tuomet kiaušinienę susidedame į lėkštę.

Į keptuvę įpilame dar šiek tiek aliejaus, sudedame pomidorus, juos šiek tiek pakepiname uždengę keptuvės dangtį, kol pradeda minkštėti. Tuomet sudedame plėšytus špinatų lapus, padruskiname. Viską nuolat maišydami pakepiname dar apie minutę. Pomidorai turi būti minkšti, tačiau nevisiškai ištižę, o špinatų lapai suminkštėję.

Tuomet viską suverčiame į lėkštę su kiaušiniene ir apibarstome bazilikais.

Faktas, kad gaminsiu dar kartą. Pomidorų masė man labai skaniai derinosi su kiaušiniene, tad ar pusryčiams, ar vakarienei šis patiekalas dar garuos ant mano mažiuko virtuvinio stalo.

P.S. Šitaip paruošti pomidorai puikiai tiktų ant paskrudintos itališkos duonos kaip užtepėlės. Šį variantą taip pat reikės išmėginti.

Skanaus ir gražių idėjų. 

Minimalizmas arba kai lauke lietūs lyja

Savaitgalis nežavėjo nuostabiu oru. Keista, tačiau pastaruoju metu, vis išpuola ne kokie savaitgaliniai orai. Tiesa, pastarosiomis savaitėmis oras ir darbo dienomis nedžiugina - vis nenusivelku striukytės (man šalta...).

Mano "Tebūnie naktis" nustelbė "tebūnie lietus" - sušalau, sušlapau ir praktiškai išjudinau brangiausiąjį grįžti namo. O pasiplanavusi buvau nemažai. Hm...

Užtat vakar iškepiau pyragą. Tiesa, mano galva jis nelabai pavyko. Visą kaltę prisiimu sau: per skysta uogienė, kurią dėjau ant biskvito, tad viskas permirko, o pats pagrindas pasmego. Per saldu, nors į pagrindą vietoj pusės stiklinės cukraus įdėjau du šaukštus cukraus. Vistiek man per saldu. Ir plaktų baltymų viršus nesigavo labai jau elegantiškas. Ir kitą kartą, jei nuspręsiu gaminti tokio tipo pyragą, būtinai pagrindui naudosiu kitokią tešlą. Su sviestu, nors paprastai labai stengiuosi jo išvengti kepiniuose... Kai nededu sviesto, jaučiuosi darydama mažesnę nuodėmę smaguriaudama, nors man ir nelabai galima :) Tiesa - tik iškeptas pyragas nyko tokiu greičiu, kad šį ryt bebuvo likę bene kokie trys gabaliukai. Nors pati suvalgiau dvi nedideles juosteles. Brangiausiasis kibo į pyragą su pagyromis: "Žinokis, šitas labai geras"... Keista, o aš jame matau tiek daug "nesigavusių" elementų/klaidų...

O pyrago man reikėjo dėl dviejų priežasčių: kai tvarkėm šaldytuvą, kameroje užkištą atradau praeitų metų derliaus trintas šaldytas braškes su žemuogėmis. Suspaudė širdį, nes močiutė dirbo, dirbo, o aš, nenaudėlė, net jų nesuvartojau. Tad - bus pyragas. O antroji priežastis - labai jau niūriai vakar diena atrodė, tad raudonas pyrago viršus, maniau, išsklaidys pilką ir niekaip nesitraukiančią debesų masę. Na, išsklaidyti jis nieko neišsklaidė, bet kad sekmadienio vakarui saldumo davė, tai faktas. Be to, kvapas buvo išties nepakartojamas, kol viskas kepė, o aš su malonumu viską uodžiau, kol skaičiau, mano galva, vieną geriausių Murakami'o knygų "Norvegų giria".

Taip ir prabėgo laisvos dienos - aptrauktos rudeniškai liūdnais debesimis, kurie, rodos, buvo per pusę metro nuo mano ištiestų aukštyn rankų - beveik pasiekiami.

Tiesa, šiandienai turiu idėją.

Jei neužtingėsiu ir viskas pavyks, kada nors apie tai parašysiu. 

Kupino idėjų pirmadienio ir jums.  

Ar jūs dažnai sustojate ir pasimėgaujate bėgančiu laiku tiesiog žiūrėdami į jį, tačiau nieko nedarydami? Aš ne. Net jei tai nutinka netyčia ar dėl tingėjimo kažką veikti, baru save už veltui (o ar tikrai?) iššvaistytas valandas. Nes atrodo, kad veiklos yra daugiau, nei sugebu pasidaryti per parą.
Visgi, suprantu, kad nesu mašina ir savo detalių pakeitimui nei užsisakyti, nei nusipirkti negalėsiu. Todėl, bandau išmokti - tiesiog kartais sustoti.

Pasigrožėti...

 Paprastume pamatyti grožį...

 Atsipalaiduoti...

Įkvėpti...

Labanakt. 

Mano atgaivos savaitgalis

Praeita savaitė, reikia pripažinti, man buvo sunki tiek emociškai, tiek fiziškai. Atrodo, nieko svarbaus nei nudirbau, nei padariau, tačiau penktadienio darbo pabaigos laukiau kaip išganymo.

O savaitgalis buvo toks, kad net šiandien, pirmadienį, vis dar jaučiu visas puikias emocijas, plūdusias per tas kelias dienas į mane tonomis. Greičiausiai todėl šiandien darbai einasi lyg iš pypkės, aš esu laiminga ir besišypsanti ir, kol kas, niekam neleidžiu atimti iš manęs šio džiugesio, likusio po tų trumpų atokvėpio dienų.

O tokio savaitgalio aš galėčiau drąsiai palinkėti visiems.

Žinot, kartais pailsėti galima su puikia kompanija draugų, kai norisi būti apsuptam tau artimų žmonių, dalintis juoku ir visu kitu. O būna, kad pailsėti norisi vienam. Šiam savaitgaliui jokių planų neturėjau. Ir tai turbūt buvo tik į gerą, nes planų neturėjimas paprastai siejasi su galimybe daryti kas šauna į galva. Kaip vaikystėje, kai neturi nei daug pareigų, nei darbų, nieko. Tiesiog vieną akimirką pilstai smėlį dėžėje, kurią sukalė senelis, o kitą - migdai lėles pietų miego. Tiesiog...kas šauna į galvą.

Pirmosios braškės iš močiutės sodo

Kažkokiu keistu būdu traukiau į save teigiamas emocijas. Rodos, uodžiau vėsos kvapą, mėgavausi lietumi, sėdėdama suręstoje pavėsinėje ir gėrėjausi betamsėjančiu paros metu. Ir taip visas dienas - net sekmadienį, kai įsirengiau mini "ofisą" toje pačioje pavėsinėje, kad galėčiau užbaigti pažadėtą sutartį. Ne erzinausi dėl darbo savaitgalį, o kaukšėjau klavišais gėrėdamasi viskuo - pjūklo garsais, kai brangusis pjovė žolę, vėsa, kurį buvo užsilikusi po naktinio lietaus, karšta arbata... Pasiėmiau viską, ką galėjau.

Visiška ramybė ir malonumas.

Net vakar jau grįžus namo, prieš einant gulti, dar kartą pakartojau - buvo smagu. Net nedrįsau purkštauti, kad ryt į darbą. Tiesiog bijojau nuvyti man ant peties sėdinčią maloningumo fėją.

Kai gerai pagalvoju, greičiausiai viskas taip nutiko todėl, kad šį savaitgalį, kaip reta kurį, praleidau daugiausia viena - nebuvo nei šurmulio artimųjų, nei draugų... Tiesiog sėdėjau pati su savimi, savo knyga, savo muzika, savo gėrimu. Ir mėgavausi.

Sekmadienį net pagalvojau, kad taip norėčiau išsisaugoti tą akimirką į savo kietąjį diską smegenyse, kai sėdžiu sau su Haruki "Norvegų giria", geriu šaltą mėtinį vandenį, o fone groja lounge muzika ir tik kur ne kur įsiskverbia kitokie garsai. Ctrl+S.

Viskas taip melancholiška, kad atrodo iš malonumo galima užmigti kaip katinui prieš saulę.

Matyt, emociškai atsigauti man būtent to ir reikėjo.

Todėl visiems linkiu nuostabių savaitgalių, kuriems praėjus dar pirmadieniai alsuotų tokiom pačiom gerom emocijom, nesvarbu kokiu būdu tie savaitgaliai praleisti buvo.

Ir pabaigai, smagūs bandymai pasižaisti su kepsinine virto visai smagiais naktipiečiais.



When 2010 were counting  final minutes I was sitting in kitchen with a glass full of shampagne in front of a paper sheet and thinking what I want from 2011. When I finnish it looked like a plan for next year - my hopes, my wishes, my aims.

Actually, the idea of making a list doesn't belong to me. I borowed it from one of my sweetest friend named Alex. What is more, i found out about this idea from another my sweetest friend named Katia.

All in all, i figured that I should do the same. Have nothing to lose, however.

So I was sitting and thinkin'. After half an hour I had about 10 points list.

I folded sheet into eight parts and put into my diary (in which I haven't been writting since last autumn). I have to addmit I don't remember anything from that list and I guess this is quit good. I don't do anything intentionally. I let the river flow.

Yesterday evening I was drinking cold water with lime ant mint (God, that was great) and chatting with my darling. Suddenly, I thougt that I could name this half a year after "New experiences". Won't goona write about them all, but fact is a fact.

I hope this half of the year will be the same - full of new experiences and sweet moments.

You know, I have realised that all these good (or bad) experiences didn't come to me without a reason. I work hard on mylself and changed my point of view. All I need to do now - to change the way of living, the way of thinking and get rid of all negative aspect from my everyday life. Including negative emotions or people resulting in those negative emotions. And start living with joy.

What a good aim, ah?

Have a great weekend.

P.S. Sorry for my poor english. I haven't been writting anything since I've graduated high school, so it means for 6 years.

Take care.

Pasižaidimas

Šiandien pėdinant namo pastebėjau kad asfaltas jau tiek įšilęs ir skliedžia tik miestui būdingą asfaltinį karštį, permintą keistu kvapu... Vasara, pagalvojau, ir staiga prisiminiau, kad labai seniai gaminausi sau kokį papuošalą. Ypač vasarinį... Keletas projektų taip ir liko nebaigtų nuo praeitos vasaros, o šiandien, pagalvojau dar sykį, visai puiki diena ką nors smagaus susimeistraut. Kaip tariau, taip ir padariau grįžusi namo... Kaip tik jau ilgus metus laikiau niekam nereikalingus medinius žiedus užuolaidoms ir prieš porą savaičių apsirūpinau odinėmis juostelėmis. Dalinuosi tuo, kas gavosi užplūdus staigiam norui pasidaryti pakabutį.

d

Dabar džiaugiuosi, nes jau ryt galėsiu užsikabinti jį ant kaklo ir pėdinti į darbą.

Darbo trukmė - apie 20 min.

Paprastos lengvos vasarinės salotos

Šiandien visiškai nieko nesinorėjo kramsnoti grįžus iš darbo. Karštis, vis dėlto, padarė savo.

Taip tingėdama ir nieko nenorėdama atsidariau šaldytuvą ir išsiėmiau šaltą mineralinį vandenį su cutrina. Šalia butelio gulėjo visokios gėrybės iš močiutės sodo - špinatai, salotos, ridikėliai... Gaila, galvoju sau pasirėmusi ranka galvą, kad tingisi kažką gaminti...

Praėjus kiek laiko, sąžinė buvo bebaigianti galutinai užgraužti mane iš vidaus, be to, žinojau, kad brangusis grįš iš darbo alkanas kaip vilkas, tad susigriebiau... Prie ruošiamo patiekalo nusprendžiau panaudoti iš esmės viską, ką turiu šaldytuve, t.y. visas tas aukščiau paminėtas gėrybes. Rezultatas - vakarienei valgiau tik salotas, nes buvo taaaaaip skanu...

Taigi, dalinuosi paprastų lengvų vasarinių salotų receptu.

 

Salotoms reikės:

• saujos svogūnų laiškų;
• saujos špinatų lapų;
• 10 (arba kiek norisi) ridikėlių;
• gužtos salotų lapų;
• druskos;
• šviežiai grūstų pipirų;
• alyvuogių aliejaus;
• šlakelis citrinos sulčių;
• sezamo seklų (nebūtinai).

Visas daržoves kruopščiai nusiplauname ir nusisausiname. Svogūnus susmulkinti, špinatus ir salotas suplėšyti rankomis (sako, taip vitaminai nežūva), ridikėlius supjaustyti įvariaus stambumo ir formų griežinėliais/pusrutuliais/šiaudeliais ar visaip kaip, kaip tik vaizduotė leidžia. Viską išmaišyti rankomis.

Į atskirą indelį pasidaryti užpilą, kuriam naudojamas alyvuogių aliejus, šlakelis citrinos sulčių. Aliejaus ir sulčių santykis 3:1. Turėtų gautis rūgštokas užpilas. Tuomet į jį įberti druskos, pipirų, viską išmaišyti ir paragauti ar visko užtenka (čia jau skonio reikalas, tad proporcijų nė nerašysiu).

 

Užpilu užpilti paruoštas salotas ir sudėti į lėkštes. Norint suteikti žaismingumo salotoms, siūlau užbarstyti sezamo sėklų (arba nekepintų moliūgų sėklų/saulėgrąžų).

Skanaus ir lengvo bei žaismingo valgymo, nors tai tik paprastutės vasariškos salotos...



My Own Summertime

Vakar, t.y. jau antrąją kalendorinės vasaros dieną, su brangiausiuoju išėjom į prospektą "pasiganyt". Šiaip tikslas buvo labai paprastas - pavalgyti, nes namuose gaminti labai tingėjau, o jei visiškai po teisybei - šaldytuvas buvo tooooks tuščias, kad ir pelė būtų galėjusi jame pasikarti. Na nebent ją būtų sugundę kiaušiniai, bet man visiškai nesinorėjo gaminti ką nors "kiaušiniško". Tad tirlimpompom ir mes gražiai iš savo nuostabioje Vilniaus vietoje esančių pusiau namų (nuomojamės, gi) patraukėm pro Lukiškių aikštę lauko kavinukės link. Vakariene abu likom patenkinti, tad nusprendėm dar šiek tiek "pasitampyti" po šiltą vasarišką miesto centrą.

Viskas, reikia pastebėti kvepėjo alyvomis, nors kai kur krūmai jau buvo beveik pažydėję. Su ta idėja, kad vasara labai trumpas metų laikas, kuris teoriškai turėtų trukti 3 mėnesius (tačiau praktiškai, atėmus visas lietingas ir šaltas dienas, taip niekada nebūna), sėdėdami vidurnaktį prie atdaro lango drauge sumąstėme, kad visą vasarą reikia išnaudoti kuo intensyviau, kad atėjus niūriai pilkoms rudens dienoms, kai langų stiklus plaus lietus, nesėtume galvų rankomis parėmę ir galvodami, kad kažko nepadarėme.

Taigis, taip sėdėdami ir gėrėdamiesi vasariška nakties vėsa, sutarėme vienbalsiai - reikia. REIKIA! Ir tikrai, labai labai tikrai tikiuosi, kad šiemet atėjus rudeniui galėsiu ramia širdimi pasakyti - PADARĖM!

Su šiluma, mielieji!