2011 m. gegužės 31 d., antradienis

Nuostabusis rabarbarų pyragas (su kokoso drožlėmis)

Praėjusią savaitę nenustodama kalbėjau apie tai, kaip noriu rabarbarų. Prisiminiau vaikystę, kai mano mielasis senelis nuskindavo du rabarbarus, juos gražiai nulupdavo ir atnešdavo man su sese, dar visai nedidelėms mergaitėms, ragauti. Iš pradžių kąsdavom vienus ir raukydavomės, kol seneliukas duodavo cukrinę kupiną cukraus, kuriame ir mirkydavome tuos rabarbarus... Gražūs prisiminimai.
Penktadienį bendradarbė pažadėjo atvežti rabarbarų iš kaimuko. Vakar gavau pilna maišelį gražuolių ir prisižadėjau iškepti pyragą. Dar juokais pasakiau, kad jei ryte nebus pyrago, o aš sėdėsiu nuleidusi galvą, vadinasi, nieko gero iš šios idėjos nesigavo (aš nesu labai patyrus pyragų kepėja). Šįryt į darbą atėjau pakėlusi galvą, o prisiminus, kaip vakar namai kvepėjo, net veidą papuošė paslaptinga šypsena...
Taigi, dalinuosi su jumis šiuo gėriu.

Pyragas, reikia pastebėti, gavosi puikus - rūgštokas viršuje ir saldus apačioje, taip puikiai suderindamas saldumą su rūgštele.

Tram pam pam (fanfaros)


Nuostabusis rabarbarų pyragas su kokoso drožlėmis


  • 1 stiklinė a.r. kvietinių miltų;
  • nepilna stiklinė cukraus (aš dėjau šiek tiek daugiau nei pusę stiklinės);
  • 3 kiaušiniai;
  • 2 a.š. kepimo miltelių;
  • 1 a.š. vanilinio cukraus (arba pora lašelių vanilės esencijos);
  • 500 gr. rabarbarų;
  • cinamonas;
  • kokoso drožlių.
Kiaušinius išsukti su cukrumi, tuomet sudėti persijotus miltus, kepimo miltelius bei vanilinį cukrų. Viską gerai išmaišyti - masė turi tapti vienalyte. Pagrindo masė sudėjus visus komponentus gaunasi gerokai tiršta.

Rabarbarus nuplauti, nulupti ir supjaustyti kubeliais (arba kaip širdis geidžia). Pagrindo masę išlieti į kepimo formą (aš naudojau 24 cm. plug-in formą). Ant pagrindo masės išberti kubeliais supjaustytus rabarbarus taip, kad šie pilnai padengtų pagrindo masę. Rabarbarus apibarstyti cinamonu (gausumas priklauso nuo noro). Tuomet viską apibarstyti kokoso drožlėmis.

Kepiau apie 30 min. 170 laipsnių karštumo orkaitėje. Kaip visada, rodiklis, kad pyragas iškepęs - švarus, t.y. neaplipęs, medinis smeigtukas, kuriuo tikriname pyragą.

Papuošimui naudojau miltinį cukrų, tačiau jis nėra būtinas.
Pasakiškai skanu su vaniliniais arba riešutiniais ledais.

P.S. Originali, t.y. be mano nuokrypių, recepto versija pateikta čia: http://www.neringa-blogas.com/kulinarija/pyragai-pyrageliai/greitas-rabarbaru-pyragas.html;

Ir kaip visad - ačiū nepažįstamiesiems už jų receptus, kuriais naudojuosi :)



Skanaus.



2011 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Vakar turėjau daug gražių rūpesčių. Su brangiausiuoju vaikštinėjom (tiksliau lakstėm) per parduotuves ieškodami drabužių, atitinkančių kvietime nurodytą dress code. Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą gyvenime matavausi tiek suknelių per dvi valandas... Negaliu sakyt, kad nepatiko, nors... Na nemėgstu aš apsipirkinėjimų, nors tu ką, ypač, kai tarsi žinai ko nori, bet to nėra, o kažko kitko nesinori. Džiugiai baigusi dieną, šiandien esu beprotiškai liūdna.
Visiems savo draugams, kuriuos maniau tikrai galiu vadinti draugais, užsiminiau, kad noriu lengvai paminėti savo gimtadienį. Sakau, nueinam gal į vyninę, pasėdėsim, pasijuoksim, vyno pagurkšnosim... Ir ką jūs manot? Vieni išvažiuoja, kiti turi reikalų - žiūri čempionų lygą, treti vis dar tyli, ketvirti - nežino ką veiks tą dieną... Visiškai nusviro rankos.
Tada, kaip daro daugelis moterų, suskatau analizuoti situaciją - kaži kame problema. Gal per mažai pati jiems dėmesio skyriau? Gal jiems nesmagu su manim? Gal likę kokių netesėtų pažadų? Gal...? Gal...? Gal...?
Sėdėjau sau darbe ir akyse ašaros kaupėsi. Jaučiausi kaip tas mažas pilkas gulbinukas, visų atstumiama ir niekam nereikalinga, tarsi atskiriama, su nuoroda apie tai, kad visiems yra svarbesnių užsiėmimų, nei susirinkti porai valandų ir išgerti už mane vyno taurę bei tiesiog kartu pabūti... Paminėti, tiesiog paminėti...
Bandau susiimti, neužsidėti tamsių akinių ir nehiperbolizuoti visko, bet kartais emocijoms ima viršų ir man darosi sunku.
Ar galiu šiuos žmones vadinti draugais? Jau pati nebežinau...
Ir taip niūru, taip liūdna.
Visgi, gal žmogus, kaip sakoma, gimsta ir miršta vienas.
Gal iš tiesų, mano atveju, draugų nė nėra. Jie tik apipavidalinti ir ant jų, tarsi prekybos centro lentynose, užklijuoti lipukai "Draugas".
Ir nebežinau, ar būtų tikslinga tiesiog mesti ir pabėgti nuo tokių žmonių, ar vis dar laikytis pozicijos "what doesn't kill me makes my stronger"?



2011 m. gegužės 23 d., pirmadienis

Happy birthday arba laukiant pasaulio pabaigos.



Žingsniai tolyn

Penktadienį buvau susitikusi su mergaitėm ir visokiom kokiom temom pasikalbėjom. Kaip sakoma, palietėm įvairaus plauko temų klodus :) Visgi, kadangi metai daro savo, teko apkalbėti temas "šeima", "karjera", "nuosavas būstas", "aš po 10 metų" ir pan. Kaip juokavau pabaigoje, liko nepakalbėta tik ta tema, kokių laidotuvių norėčiau... Branda daro savo, kaip sakiau. Be to, sužinojau, kad kažkoks dėdė iš JAV pranašauja pasaulio pabaigą mano gimtadienio dieną ir labai riebiai nusikeikiau, nes, na sorry, bet galėjo paskaičiuoti ir kitaip...

Šeštadienį atsikėliau anksti. Norėjau kuo daugiau valandų dienoje (savo dienoje) praleisti nemiegant... Aštuntą valandą ryto kaip stiebas stovėjau ant baltojo tilto ir su nerimu laukiau savo pirmosios per 25 metus fotosesijos. Nusprendžiau, kad noriu turėti savo nuotraukų, į kurias būtų gera žiūrėti ir po milijono metų, kai būsiu susiraukšlėjusi ir žila, prisiminus viską nusišypsoti. Kaip tariau, taip padariau. Pusantros valandos su nuostabia fotografe lipinėjau tai šen tai ten... ir pamačiusi rezultatą likau apsižavėjusi. Praktiškai, galima sakyti, teko pripažinti, kad "visai nieko aš čia tokia".
Reziumė - pusantros valandos, 500 kadrų, 248 tinkami kadrai, du ansambliai drabužių, dvi poros batų, nukeliauta apie puskilometris ar kilometras, daug šypsenų, išmokta vaidinti "lėlę be emocijų", įsidrąsinta vaikščioti su trumpesnė nei iki kelių suknele. Ir nuotraukos gautos dar tą pačią dieną! Šiuo esu labai patenkinta ir fotografei turėčiau lenkti galvą, nes kiek atsimenu save, niekada prieš objektyvą nesijaučiau laisvai ir dažniausiai pagaunant, kad mane fotografuoja atimu fotoaparatą ir pati pradedu fotografuoti... Čia gi, viskas buvo paprastai smagu ir net vaikinų, važinėjančių su riedlentėm, riedučiais ar dviračiais, nesibijojau :) Buvo net smagu, kai nepažįstamas vyriškis mane fotografavo telefonu nuo tilto ir šūkavo, kad gerai atrodau...
Namo ėjau pakelta galva ir didžiuodamasi savimi - dėl naujų potyrių ir dėl sugebėjimo atsipalaiduoti. Buvau linksma kaip niekad ir džiaugiausi nepakartojamu gimtadienio rytmečiu.
Visgi, gimtadienis buvo ramus, kaip juokavau draugei, nes amžius nebeleidžia smarkiai švęsti ir diena pasibaigė tuo, kad nukritau miegoti kaip vaikas, net nesugebėjau palaukti, kol visi išeis iš kambario :)

Taigi, happy birthdau to myself ir thanks God, žadėta pasaulio pabaiga taip ir neatėjo. Gėda dėdei iš JAV, nes apsiriko jau antrą kartą...


2011 m. gegužės 18 d., trečiadienis

The day of joy

Vakarykštės dienos kitaip ir negalėčiau pavadinti - tik the day of joy. Kažkokia nesibaigianti malonumų, netikėtų gerų žinių ir smagių akimirkų diena. Tiesa, šiandiena visiškai priešinga. Visą kaltę bandau suversti netikusiai pilkam dangui gegužę ir debesims, rodos, sveriantiems po toną su pusę bei pakilusiems nuo galvos, rodos, ne daugiau nei per pusmetrį. Visgi, vakar buvo graži diena ir aš turiu, tiesiog privalau tuo pasidžiaugti.
Taigi, mažiukas aprašymas, kaip ir kodėl vakar garsu ar tik viduje krykštavau iš džiaugsmo kaip vaikas.
Rytmetys, reikia pastebėti, nežadėjo nieko gero. Į darbą nesivėlinau, atvažiavau beveik pusvalandžiu anksčiau, o tai reiškia, kad dieną galėjau pradėti su karštu puodeliu kavos su pienu (dienas visad taip pradedu, bet vakar niekur neskubėjau) ir "Stiliumi" savo kabinete. Kai nieko dar nebuvo. Viduje pasijuokiau iš Stumbrienės, bet aj, ji laiminga gyvendama tokį gyvenimą su tokiom vertybėm, o tai, turbūt, svarbiausia. Kiekvienas pagal save susirikiuoja viską pagal prioritetus į lentynėles. Darbo dienai prasidėjus, užsiverčiau darbais. Kartais mane užpuola baisulinga darbų lavina vien todėl, kad pati ją susikuriu norėdama tą dieną pasidaryti DAUG. Dirbtinis "zavalas" - taip galėčiau apibūdinti tokias dienas.
Per pietus nužygiavau į sporto klubą, nors ryte buvau nusprendusi neiti. Nesigailėjau, nes pasimankštinti ne tik kad sveika, bet man ir būtina. Aš gi milijonais kompleksų dėl savo išvaizdos apsikarsčiusi mergina... Ten gavau dovanų krepšelį batams susidėti už pasiekimus. Buvo miela malonu...
O grįžus sulaukiau žinios, kad atlyginimai sumokėti. Weeee..
Po pietų laukė nemažas iššūkis susibarti ir savo poziciją atlaikyti prieš piktai nusiteikusius kolegas. Barnis, reikia pastebėti, buvo turbūt neišvengiamas ta prasme, kad mano kantrybės taurė, nors ir didelio litražo, bet visgi, riboto, tad karts nuo karto persipildo. Po šio sekė vadovo skambutis į mobilųjį, pranešantis, kad "reikia pasikalbėti". Pirma mintis - atleis iš darbo. Turiu prisipažinti, kad šis darbas (tiksliau darbovietė) nėra geriausia ko gali tikėtis normalus žmogus, bet...pats darbo pobūdis, jau ne kartą daugeliui žmonių esu sakiusi, man patinka. Aš dirbu pagal savo profesiją, man tai patinka ir viskas, ką ištrinčiau iš čia, savo darbovietės, baisulingą netvarką ir nesugebėjimą kontroliuoti, visus "atgalinius" sandorius ir mąstymą, kad "kai atsitiks, tada ir galvosim". Anyway. Pokalbis su vadovu prasidėjo nuo išankstinio sveikinimo jubiliejaus proga (prie šito dar grįšiu) ir prakalba apie mano, kaip profesionalo ir žmogaus užaugimą šioje įmonėje. Žinot, sėdėjau kėdėje ir mąsčiau, kad per šiuos tris metus mano vadovas man sako gerus žodžius antrą kartą. Pirmą kartą tą išgirdau kai atleido mano kolegę iš darbo motyvuodamas tuo, kad aš dirbu geriau. Visgi, vakar išgirdau labai gražių žodžių, daug pagyrų ir kalba baigėsi tuo, kad man didinamas atlyginimas norint motyvuoti pasilikti šioje įmonėje. Prisipažinsiu, savimeilę paglostė, oi, kaip paglostė...
Visa džiaugsminga, kad namų biudžetas padidės ir pasakodama apie darbo dienos pabaigos pokalbį su vadovu savo brangiausiajam, pasiekiau namus. Ir susitarusi, kad šiandien važiuojam pirkti batų, kurių niekaip negaliu nusipirkti jau daugiau nei 2 savaitės, laukiau kol pasirodys buto savininkas, kad galėčiau atiduoti pinigėlius už nuomą. Laukiau labai, nes kirbėjo išsiaiškinti, kur randasi buto rūsys, nes baisulingai noriu atsivežti dviratį, kad galėčiau juo pasivažinėti... Išsiaiškinom, radom! Džiugu. Ir dar suradom senuką senuką lagaminą, kurį jau žadu parisitempti namo ir kur nors panaudoti. Weee...
O shopingo vakar baigėsi puikiai. Nusipirkau dvi (net dvi) poras batų - aukštakulnius klasikinius gan aukšta pakulne ir mažučiukus balerinos batelius, kuriuos tampysiu šiokiadieniais. Visgi, jei jūs žinotumėte, kaip sunku man nusipirkti batus dėl kojos dydžio, stengiantis per daug neišlaidauti, suprastumėte, kodėl dvi poros batų per vieną dieną man yra didžiulis džiaugsmas.
O didžiausias džiaugsmas apėmė apsilankius pas laikrodininką, kuris patikino, kad mano už 9 litus Humanoje pirktą laikroduką galima pataisyti pakeičiant jam mechanizmą! Weeee...

Ech... Vakar diena buvo smagi... Gaila, šiandien kažkaip viskas atvirkščiai - liūdna, niūru, nyku...
Na bet kiekvieną dieną stebuklų, džiaugsmų ir malonumų tikėtis būtų jau prabanga :)


2011 m. gegužės 2 d., pirmadienis

Paprastieji cannelloni

Šiandien nusprendžiau pagaminti vakarienę, nes...iš tikrųjų senai kažką ir gaminau. Visų pirma todėl, kad aš stengiuosi maitintis kitaip, nei mano brangusis. Visų antra todėl, kad begerdama arbatą virtuvėje akis badė Oliver knygos, kurių nebuvau atsivertusi jau kokį amžių (o tiksliau nuo vasario mėnesio, kai pradėjau nuožmią kovą su savo būtais/nebūtais kilogramais). Šįvakar ant mūsų stalo garuos Cannelloni. Pats paprasčiausias (bet toli gražu neprasčiausias mūsų skoniui) patiekalas, kuriuo ir dalinuosi.

Cannelloni su kalakutiena. 2 porcijos (10 makaronų)

Reikia:
  • Cannelloni makaronų (arba paprasčiau tariant didelių vamzdelių). Aš ėmiau tiek, kiek liko dėžutėje, t.y. 10
  • Maltos mėsos. Apytiksliai 400 gr. Naudojau kalakutienos. Tiesa, reikia pastebėti, kad mėsos faršo kiekis priklauso nuo to, kiek cannelloni'ų ruošiatės prikimšti.
  • Druskos, pipirų mėsos paruošimui;
  • alyvuogių aliejaus mėsos apkepimui;
  • gabalėlis sviesto (arba šlakelis alyvuogių aliejaus) skardos patepimui;
  • džiuvesėlių;
  • sultinio kubelis;
  • 2 šaukštai grietinės;
  • 2 šaukštai pomidorų pastos (iš patirties sakau, kad natūrali pomidorų pasta 100 kartų geriau nei pomidorų padažas, bet galima keisti, jei po ranka nėra pastos);
  • Verdančio vandens padažo ruošimui.
Įdaras:

Mėsą pasūdome, papirinime. Paruoštą mėsą suverčiame į įkaitintą keptuvę su aliejumi ir apkepiname. Mėsos nereikia pilnai iškepti. Kai mėsa apkepa, paliekame ją šiek tiek atvėsti (patarčiau išsimti iš keptuvės, jei nenorite, kad mėsa prisigertų likusių keptuvėje riebaliukų).

Padažas:

Užvirinti apie dvi stiklines vandens. Iš tikrųjų padažo kiekis priklauso nuo ruošiamų makaronų kiekio ir turimos skardos dydžio, nes pageidautina, kad padažas apsemtų makaronus.
Į dubenį sutrupinti sultinio kubelį, sudėti grietinę, pomidorų pastą ir viską užpilti vandeniu. Išmaišius gauname padažiuką, kuriame virs makaronai.

Gaminimas:

Makaronus prikemšame mėsos įdaru. Skardą ištepame sviestu (arba aliejumi) bei apibarstome džiuvesėliais. Sudedame makaronus vienas šalia kito bei užpilame jau paruoštu padažu. Skardą uždengiame folija ir šauname į orkaitę. Kepame apie 30 min. 180 laipsnių karštumo orkaitėje.


Pageidautina, kad padažas apsemtų makaronus.

Paprastai aš vis patikrinu, kaip makaronai laikosi, nes, kaip žinia, skirtingų gamintojų ir skirtingų sudėčių makaronų virimo laikas skiriasi. Patikrinimui naudoju paprastą medinį smeigtuką. Taip pat, man labiau patinka pilnai išvirę makaronai, todėl juos traukiu iš orkaitės tuomet, kai jie visiškai minkšti. Jei norite al dante makaronų, virimo laiką sutrumpinkite iki maždaug 20 min. ir vis patikrinkite jų kietumą.

P.S.
Yra dar paprastesnis variantas, kurį gaminu, kai visiškai neturiu laiko.
Mėsos nekepinu, o tiesiog žalią, sukemšu į makaronus ir gausiau užpilu padažu. Mėsa pilnai išverda kartu su makaronais. Taip pat, į mėsą galima įtarkuoti fermentinio sūrio arba sugalvoti kitokį įdarą. Viskas priklauso nuo nuotaikos ir turimų produktų.

Poem to myself

Po iš tiesų smagaus ir gana produktyvaus savaitgalio (neskaitant aukščiausio apsivalgymo laipsnio, po kurio net naktį buvau atsibudusi ir sprendžiau Šekspyro vertą dilemą - eiti pavemti ar ne), pirmoji darbo diena irgi buvo labai naši... Kol nepaskambinau į vieną iš institucijų ir pasitikslinusi ar tikrai galima pratęsti terminus atsakymų pateikimui, gavau atsakymą (ir tai po pasitarimo), kad taip - iš karto į ausis įsikišau ausines ir...relax, vadinasi...

Bandau nuraminti savo nervų sistemą, nes iki magistro gynimo liko keturios dienos skaičiuojant su šia, o mano ramybė šią savaitę net mane pačią gąsdina (žinot, kai būna paniški juoko priepuoliai esant graudžiai situacijai), todėl bandau išsisukti nuo visų įmanomų atidėlioti reikalų ir trenkti sau per marmūzę (perkeltine prasme), kad atsigaučiau :)

Tiesa, penktadienį, matyt, kaip ir visas likęs pasaulis (ar bent jau didžioji dalis) buvo pamaloninti karališkosiomis vestuvėmis, ir aš, kaip iki šiol netekėjusi, bandžiau nugaudyti kiekvieną akimirką (nors tuo metu ir buvo darbo diena). Reikia pripažinti, kad nuotaika atrodė daugiau nei elegentiškai ir iš viso, nebūtų galima nei vieno pikto žodžio tarti apie jos išvaizdą on the big day. Tai aš irgi, su savo moteriškių kolektyvu stebėjom per kompiuterius "I will" akimirkas ir žavėjomės, tarsi mūsų kokie giminaičiai būtų tuokęsis... Kas čia per magija su ta pora, kad akių negali atitraukt...? Na bet kuriuo atveju, didžiausios jiems sėkmės.

O aš čia norėjau apipasakoti savo (arba tiksliau mano ir draugės) naują akciją-atrakciją nugvelbtu pavadinimu "Darom (save) 2011". Kadangi ketvirtadienį maukdamos latte iš Coffee Inn'o skundėmės savo gyvenimu (išskyrus tą dalį, kai pasakojau, nuo kada esu įsimylėjusi Mikutavičių ir priverčiau abi mus juoktis iki ašarų), aš pasiūlau, o ji sutiko daryti sau akciją, kurios tikslas išmokti mylėti save ir nustoti skųstis viskuo, kuo tik galima. Pavyzdžiui, pagal planą, nuo tos dienos per visą vasarą turėtume labai rūpintis savo išvaizda (tai jokiu būdu nereiškia, kad špaklius taps mano geriausiu draugu, neduok die), daryti visokias mielas procedūras ir pan., daugiau laiko skirti sau mieliems dalykams (pvz. po gynimo aš ruošiuosi apsilankyti operos ir baleto teatre ir pasižiūrėti bent tris spektaklius mažajame).
Jau kalbant asmeniškai, aš nutariau pagaliau atsikratyti savo džinsų, kaip kasdienio drabužio į darbą ir nusipirkau kelnes. Jos man nelabai patinka, bet vistiek kažkas oficialesnio ir atseit labiau pritinkančio pagal mano pareigas (juokingai skamba, bet ką padarysi). Žodžiu, mokinsiuosi iš naujo į viską žiūrėti pro kitus akinių stiklus, kurie pageidautina bent jau kitos spalvos, nei kad buvo iki šiol. Ir nebesispjaudysiu į visas puses taškydamasi piktais žodžiais ant savo darbdavių. Niekas nuo to nepasikeis ar darysiu taip ar anaip, bet bent jau nustosiu raukytis ir sumažinsiu ankstyvų raukšlių tikimybę.
Pasimokysiu iš protingo dėdės Čekuolio ir jo laimingo gyvenimo paslaptį modifikavusis savo gyvenimui, kiekvieną dieną atrasiu arba patirsiu kažką naujo. Va, pavyzdžiui, šeštadienį sėdėdama močiutės sodelio lysvėje, išsikasiau pernai pasodintus šparagus (ar smidrus, kaip pavadinsi - nepagadinsi) ir sukrimtau. Skonis tobulai tobulas ir nėra ką lyginti su pirktais parduotuvėje (o ir dar už tokią žvėrišką kainą!). Arba va, pavyzdžiui, šiandien gavau kūno ir rankų kremą iš natūralių sudedamųjų dalių ir visiškai apsiseilėjau nuo malonumo... Žodžiu, atradimai ir mėgavimasis...


Ir jau visiškai darbo dienos pabaigai ausyse Leon Somov & Jazzu - Peom To Myself. 
Ir čia visai nesusiję su mano akcija - atrakcija. Tai susiję su vienu nuostabiausiu mano praeitų metų potyriu, kai iki šiol klausantis šios dainos akyse stoja vaizdas, kai dviese su mūsų sena šaunuole mašiniuke važiuojam naktį Italijoje tarp Alpių lietuj lyjant, visiškai nieko nekalbėdami... Tik klausydami šitos dainos. Tarsi leisdami jai kalbėti už mus... Kūnu ėjo šiurpuliai ir mes tik važiavom... Kada nors pasipasakosiu apie tai plačiau, bet šiandien tiek darbo dieną, tiek savo rašliavą pabaigsiu gražiu akordu... Our journey will be long... Pasimėgaukit.