Vakar turėjau daug gražių rūpesčių. Su brangiausiuoju vaikštinėjom (tiksliau lakstėm) per parduotuves ieškodami drabužių, atitinkančių kvietime nurodytą dress code. Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą gyvenime matavausi tiek suknelių per dvi valandas... Negaliu sakyt, kad nepatiko, nors... Na nemėgstu aš apsipirkinėjimų, nors tu ką, ypač, kai tarsi žinai ko nori, bet to nėra, o kažko kitko nesinori. Džiugiai baigusi dieną, šiandien esu beprotiškai liūdna.
Visiems savo draugams, kuriuos maniau tikrai galiu vadinti draugais, užsiminiau, kad noriu lengvai paminėti savo gimtadienį. Sakau, nueinam gal į vyninę, pasėdėsim, pasijuoksim, vyno pagurkšnosim... Ir ką jūs manot? Vieni išvažiuoja, kiti turi reikalų - žiūri čempionų lygą, treti vis dar tyli, ketvirti - nežino ką veiks tą dieną... Visiškai nusviro rankos.
Tada, kaip daro daugelis moterų, suskatau analizuoti situaciją - kaži kame problema. Gal per mažai pati jiems dėmesio skyriau? Gal jiems nesmagu su manim? Gal likę kokių netesėtų pažadų? Gal...? Gal...? Gal...?
Sėdėjau sau darbe ir akyse ašaros kaupėsi. Jaučiausi kaip tas mažas pilkas gulbinukas, visų atstumiama ir niekam nereikalinga, tarsi atskiriama, su nuoroda apie tai, kad visiems yra svarbesnių užsiėmimų, nei susirinkti porai valandų ir išgerti už mane vyno taurę bei tiesiog kartu pabūti... Paminėti, tiesiog paminėti...
Bandau susiimti, neužsidėti tamsių akinių ir nehiperbolizuoti visko, bet kartais emocijoms ima viršų ir man darosi sunku.
Ar galiu šiuos žmones vadinti draugais? Jau pati nebežinau...
Ir taip niūru, taip liūdna.
Visgi, gal žmogus, kaip sakoma, gimsta ir miršta vienas.
Gal iš tiesų, mano atveju, draugų nė nėra. Jie tik apipavidalinti ir ant jų, tarsi prekybos centro lentynose, užklijuoti lipukai "Draugas".
Ir nebežinau, ar būtų tikslinga tiesiog mesti ir pabėgti nuo tokių žmonių, ar vis dar laikytis pozicijos "what doesn't kill me makes my stronger"?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą