Paprastai mano rytai prasideda kai į miego tvirtovę pradeda brautis radijo skleidžiami muzikos garsai. Tiesa, aš dažniausiai tuos garsus suvokiu praėjus geram laiko tarpui, todėl jei tenka keltis vienai, būtinai reikia antro žadintuvo, pageidautina visai prie pagalvės. Kitaip, net ir nenorom, galiu pramiegoti.

Šiandien gi, pabudau iš karto. Tiesa, po poros akimirkų vėl užmigau, todėl ruoštis į darbą reikėjo labai paskubomis. Labai... Ir vėl dėl mano kaltės brangusis vėlavo į darbą. Shame on me. Visą laiką, kai tik nutinka tokios situacijos, važiuodama jaučiuosi siaubingai. Ir kiekvieną kartą žadu pasitaisyti. Pvz iki išnaktų nebeskaityti knygos. Arba neredaguoti nuotraukų. Arba tiesiog prisiversti iškristi iš lovos, jei jau neišėjo laikytis pirmų dviejų taisyklių. Bet... Jei mano brangusis skaitytų šiuos pamąstymus, pusę lūpos šypsotųsi ir dar pridurtų, kad, kai tai neįmanoma. Ir kaip pavyzdį pateiktų mano pažadą, duotą tada, kai pirkome šunį - kelsiuosi ir vedžiosiu. Spėkit...

Aš tik bandžiau šįryt susigalvoti sau pasiteisinimą, todėl iš karto sumąsčiau, kad dėl visko čia vėl tas nuotraukų redagavimas kaltas. Vakar peržiūrėjau daugiau nei 100 nuotraukų, o kadangi buvau pasižadėjusi ketvirtadienį dalį jų sutvarkyti, jaučiausi nejaukiai vietoj šio darbo skaitydama knygą. Todėl vakaras buvo užimtas nuotraukomis. Ir aš galiausiai pavargau nuo žiūrėjimo. Tiesa, ir pykčio ant savęs, nes šį kartą didžioji dalis nuotraukų buvo ganėtinai nekokybiškos (taip jau gaunasi, kai fotografuoji 14 val. dienos šviečiant ryškiai saulei ir neturi tinkamų priemonių skaidyti šviesai). Ech.

Na, bet nesijaudinu dėl vieno dalyko - darbų. Šiandien penktadienis. Beveik visi mano susiplanuoti darbai nuveikti, beliko ištempti visą darbo dieną ir...prasideda ATOSTOGAI!!! Yippy.

Apie atostogas jau šiek tiek pasakojau. Vėliau, t.y. joms jau pasibaigus, pažiūrėsiu kaip man sekėsi. Bet vis tik, šioms atostogoms keliamas tikslas - labai geros ir gražios nuotraukos, kurių noriu pasidaryti daaaaaaug. Apie tai jau įspėjau brangiausiąjį, kai jis konvertavo mano parsiųstą lounge muziką į mp3 formatą, todėl tikimybė, kad neišgirdo yra, bet šiandien dar užakcentuosiu tai.

Tiesa, šiandien dar laukia galybė darbų. Man būtinai reikia pribaigti tas nuotraukas (visgi, žadėjau jaunajai nuotakai ir jos sesei) ir jas išsiųsti. Taip pat reikia įsigyti maudymosi kostiumėlį. Juokinga? Man ne. Turiu, žinoma, nuo pernai metų, tačiau pasilieku jį jau pačiam blogiausiam variantui, jei staigiai ko nors nesusirasiu. Truputį per didelis dabar man tas "maudymukas". Taip pat, reikia susiruošti visus drabužius, o tai kartu reiškia, kad dalis vakar nebaigtų skalbti drabužių turi nukeliauti į skalbyklę, o iš jos - ant džiovyklos. Viską reikia išsilyginti. Žodžiu, paruošiamieji darbai :) Labai malonūs paruošiamieji darbai.

Laukiu nesulaukiu, nors, atrodo, nieko įspūdingo ir nenuveiksime per šias atostogas, bet...kaip aš tikiuosi bent įdegti...

Aš tai gyvenu atostogų nuotaikomis. Sakau tai visiems garsiai ir dažnai. Staliniame darbo kalendoriuje braukiu dienas ir laukiu tos, kuri pažymėta raudonai su užrašu "Atostogai".

Jau dabar bandau įsivaizduoti, kaip mes, oi, tiksliau aš, supakuoju daiktus į lagaminą ir tokią žalią karišką kuprinę ir susikrovę mantą pajudam iš namų.

Tiesa, aš visada per atostogas jaučiuosi keistai. "O kas, jei...". Ryškiai nemoku atsipalaiduoti. Bet jau stipriai dirbu su savimi, tad šioms atostogoms darbinis telefonas bus skirtas tik nemokamiems pokalbiams su merginomis. Cha.

Praktiškai programa tokia - ryte valanda jogos, pusryčiai, gulėjimas prie vandens, knygos skaitymas, fotografavimas, pietūs kada nors, mažiukai pasivaikščiojimai šen bei ten ir grooooožis, grooooožis, kurį teks pačiai susikurti, bet aš visai dėl to nepergyvenu ir nebeniurzgu, nes that's the way my life is. Todėl planuoju ir piknikus su smagiais pledukais, ir pusryčius ant stalo su staltiese bei šviežiom lauko gėlėm. Žodžiu, bus dvigubai smagu.

O šiandien jau irgi dvigubai smagu. Darbas pasibaigė ir bėgu su draugute jogintis. Nice, huh? :)

Veiklos paieškos

Pastarosios kelios savaitės galėtų būtų pažymėtos žyme "paieškos". Dabar mano kompiuteryje ant darbalaukio puikuojasi aplankas pavadinimu "Projektai", kuriame sudėlioti drabužių, rankinių modeliai, DIY projektėliai, kuriuos drąsiai galiu vadinti įgyvendinamais greitai. Viskas galvoje sproginėja ir aš suprantu, kad man reikia meninės saviraiškos, nes jei jos negaunu, tiesiog iš proto galiu išeiti.

Kadangi ši darbo savaitė yra oficialiai paskutinė prieš mano atostogas, kurios, labai gaila, bet truks tik savaitę, dirbti visiškai nesinori. Tiesa, su savimi stipriai kovoju. Todėl dirbu kaip už du. Tam, kad pasipriešinčiau pati sau.

Pastarąją savaitę, kai ruošiausi draugės vestuvėms, parduotuvių lankymas man buvo tapę antru darbu. Kalbu visiškai rimtai, nes kai kam nors, kas gerai mane pažįsta, apie tai prasitariau, visi nepatikliai į mane žiūrėjo su klausiamu žvilgsniu - "Tu? Per parduotuvės? Visą savaitę po tris valandas?" Žinau, žinau, man pačiai skamba truputį neįtikėtinai, tačiau - taip. Todėl prisižiūrėjau visko. Ko norėčiau turėti. Ką galėčiau pasidaryti. Pirmiausia keletas idėjų, ką tikrai lengvai galima įgyvendinti ir tam nereikės nei labai daug pinigų, nei didelio mokslo siuvant. Tiesa, pirmiausia, reiktų pasiderinti siuvimo mašiną iš ko nors nuknisti...

Taigi, pirmasis projektas, kurį labai noriu įgyvendinti (nes ir vasara jau tuoj pasibaigs) yra:

Praktiškai šiai suknelei (nes aš norėčiau, kad tai būtų suknelė), man trūksta sijono. Bet jei nuoširdžiai, aš nelabai dėl to jaudinuosi, nes visai neseniai atradau, kad second hand parduotuvės iš tiesų yra puikus gėris, o ypač kai kalbame apie tam tikrus projektus, kuomet drabužius tiesiog persiuvi arba galvoji kažką kitaip pasidaryti. Juolab, kad savaitgaliui vykstu prie ežero (my holiday begins) ir pas tetą į svečius, o pas ją miestelyje yra labai gerų second hand'ų, tai spėkit, kas apsilankys juose ir ieškos sijono :)

Visgi, vienintelė liekanti problema yra siuvimo mašina... Na kaip nors.

Antras dalykas, ką noriu pasidaryti (ir dar šią vasarą) yra:

Šiai palaidinei (na ne šiai, panašiai) pasigaminti turiu praktiškai viską. Mažiuką gabaliuką violetinės medžiagos, kuris liko, kaip persiuvinėjau vieną seną-seną palaidinę... Manau, įmanoma tokią apykaklę pasidaryti.

Ir pabaigai:

Sorry guys, bet už tokią rankinę kloti per 300 Lt man būtų nuodėmė, kai pasiuvimas jos yra paprastas kaip trys kapeikos ir net man, visiškai pradedančiajai, įkandamas kaip sumuštinių gaminimas.

Todėl, kadangi jogos užsiėmimų nebus apie tris savaites (o dievulėliau), vadinasi, po savaitę po projektą. Tam, kad nuo neveiklos tornado stogo nenurautų.

Apie savaitgalinius pavalgymus ir mano nusivylimus

Jau tampa maža tradicija, kad savaitgaliais, skirtingai nei pernai vasarą (o man dėl to šiek tiek gaila), traukiame į Ukmergę pas senelius ir visus kitus artimuosius. Šiemet, kai seneliai tapo dar vienais metais senesni, visiems patapo aišku, kad jie patys, įsivaizduojantys vis dar esą jauni ir labai fiziškai pajėgūs, iš tiesų nenumaldomai eikvoja jėgas stengdamiesi palaikyti tvarką sodely. Kartais labai persistengdami. Aš kaip visiška savo senelių fanatė (kada nors tikrai papasakosiu kodėl), negaliu leisti, kad šie mieli žmogeliukai persidirbtų ir aukotų savo sveikatą. Todėl šiemet visaip kaip besistengdami strimgalviais lemiame į sodą, kad ten bent šį bei tą nuveiktume.
Kaip ir kiekviena močiutė, manoji taip pat, baisiai rūpinasi, kad visi būtų laiku pavalgę. Ir pavalgę ne bet kaip, bet tiek prisikišę pilvus, kad susilenkti per liemenį nebūtų galima. Kitaip moteriškei atrodo, kad mes nieko nevalgom ir save badu marinam. Reziume, po kiekvieno savaitgalio sodely grįžtu į Vilnių su 1,5 kg žyme ir sutrikusia skrandžio veikla. Na ką gi...
Taigi, dėl visos šios susidariusios situacijos man gaila dviejų dalykų: kad skirtingai nei pernai, kaip jau minėjau, niekur daugiau nejudam, o vasara bėga sprintą ir jau jaučiu, kad pusę savo distancijos yra įveikusi, o antra, kad niekaip nemoku suorganizuoti saviškių normaliems valgiams lauke.
Dėl pirmojo apgailestavimo dar numoju ranka - turiu šiek tiek laiko, bet dėl antrojo esu visiškoj neviltį.
Dabar papasakosiu kodėl.
Visų pirma, pernai vasarą su brangiausiuoju susirentėm labai smagią ir jaukią pavėsinę, kuria asmeniškai iki šiol labai didžiuojuosi. Pasidarėm tikrą grožį. Brangusis sumeistravo masyvius lauko baldus, žodžiu, svajonei vakaroti lauke netrūksta nieko. Išskyrus žmonių, kurie valgius lauke suvokia panašiai kaip aš :/
Niekaip nesuprantu, ar čia pas mus šeimoje, ar visur taip (kad visur netikiu, todėl kartais noriu, kad atsirasti ten, kur geriau :)), bet valgiai lauke, įskaitant jų gaminimą, pas mus apsiriboja, o jei tiksliau - yra pripažįstama tik šašlykas. Su kečiupu. Ir dar pora daržovių.
Negaliu pakęsti. Ne šašlykų, o visų nusiteikimo. Todėl dažnai bambu ant savo šeimos, kad jie nieko nesupranta ir nenori jokių gėrių. O jiems dzin. Vyrai numoja rankomis ir dar kokią repliką numeta (būčiau stipresnė, vožtelėčiau šaukštu per pakaušį), o mama su sese šiaip atrodo ištižusios, todėl vienai kariauti su močiutės "pilvo kimšimo" sindromu, vyriškų valgymo ypatumo "kaip kiaulės prie lovio, svarbu ėst būtų" ir visais kitais briedais, kurių pilna mano šeima šioje srityje, baisiai nusibodo, o taip (jau net ilgesingai) norisi, kad apturėtume puikius, gražius ir elegantiškus pietus. Kaip kokie kaimietukai, subėgam, suėdam, prikrečiam visko ir nulipam nuo stalo. Pasipiktinimas, ne kitaip.
O aš taip svajoju, apie staltiese arba padeliais dengtą stalą, indus, maistą induose, kuriuose ne kečiupas teliūškuotų, skanias duonos riekeles ne maišiukuose, o pintinėleje... ir dar daugelį dalykų, kurių man paprasčiausiai neišeina padaryti, nes...maniškiai ne tokie.
Skaudu. Ar aš čia tiesiog per daug noriu?
Tiesa, vienintelis dalykas, kuriuo tikrai turiu ir labai noriu pasigirti - šalta sriuba su rūgštynėmis, kurią pagaminau sekmadienį. Visiškai tobulas variantas ir puikiausia alternatyva, kai pabosta šaltibarščiai.
Būtinai įdėsiu receptą, kai gaminsiu kitą kartą ir pafotkinsiu šaltsriubę.
Ech, ir man visgi, gaila, kad nemokam tinkamai valgyti, džiaugtis naujais skoniais, atradimais ir kitais nuostabiais dalykais...
Tiesiog galvoju ir galvoju, kodėl būdama viena aš sugebu tą pasidaryti, o štai esant kompanijai, niekaip nesugebu to padaryti...
Ir vis prisimenu vaikystę. Kai močiutė nekišdavo į pilvus visko, o ruošdavo pusryčius, pvz svogūnų laiškus su keptu kiaušiniu. O pietums gražiai gaudavome keptų bulvių su dešrelėmis, apibarstytomis krapais. Ir uogų gėrimo. Ir nebuvo nuolatinio šlamšto valgymo nesustojant.
Dabar ant senos špižinės keptuvės pagamintus pusryčius lengvai keičia iš maksimos pirktos vištos koja, o pietus - šašlykas su kečiupu ir man, nuoširdžiai dėl to gaila. Nuoširdžiai.
Visgi, pasižadėjau sau, kad jei visų nepavyks prikalbinti, bent jau mano pietūs bus nuostabiai nuostabūs ir man visiškai dzin ką dėl to sakys manieji namiškiai. Nuo kito savaitgalio.

Apie gyvenimo kaukes

Šiandien vėl dirbu už du. Kartais atrodo, kad taip nuolat gaunasi todėl, kad tiesiog nemoku pasakyti „ne“. Arba negaliu. Nes visad kažkur tarp trečio ir ketvirto šonkaulio turiu pareigos (ar kaip tą pavadinti) jausmą, kuris tarsi stumteli mane padėti kitiems. Nors ir žinau, kad tai dažnai reiškia papildomai rūpesčiais, su kuriais, būna, net nesusitvarkau deramai – dėl laiko, žinių ar dar ko nors, išskyrus norą, stokos.

Visgi, suprantu, kad mano noras padėti kartais man pačiai kainuoja bemieges naktis stengiantis užbaigti savus reikalus, tačiau jau tiek metų niekaip negaliu atsisakyti. Ir kol kas pati nežinau kodėl – ar dėl nemokėjimo ar negalėjimo.

Praeitą savaitę, reikia pasakyti, turėjau labai keistą. Pradedant nuo pirmadienio, kai po savo jogos užsiėmimų nesijaučiau taip, kaip visada – superb, ir tęsiant kiekvienai dienai. Visą savaitę jaučiausi nesava ir nuolat mušama šlapiu skuduru. O ir keisti jausmai, tiesa, visiškai nepažįstami, tad neturiu kaip juos apibrėžti, aplankė. Ir taip sėdėjau sėdėjau sau viena vakarais, taip ir nesuprasdama, kas čia po galais darosi.

Atrodau sau keistas žmogus, kai lyginu save su kitais. Nors ir suprantu, kad dabartinėje visuomenėje mes gyvename su savo susikurtomis kaukėmis ir rodome save kitiems tokius, kokius norime, kad kiti matytų, o patį tikriausiąjį „aš“ dažniausiai laikome užrakinę po devyniomis spynomis. Meluočiau sakydama, kad aš neturiu kaukės, kurią dėviu visuomenėje. Tikrai meluočiau. Ir nuoširdžiai netikiu, kad yra žmonių, kurie tokių neturi. Visi mes kažkas esame – pavaldiniai, tėvai, vaikai, todėl norim to ar nenorim, atliekam tam tikras roles didžiajame teatre pavadinimu „gyvenimas“. Turbūt būtent todėl tokias kaukes ir dėvime. Gal be jų taptume visiškai nuogi. Ir labiau pažeidžiami.

Aš gi, prisipažinsiu, taip pat turiu kaukę. Didelę. Kaip suvirintojo šalmas. Kartais vis pagalvoju, kad mano kaukė man – tarsi apsauga. Gal todėl ją ir vadinu šalmu...

Būtent todėl, kiekvieną dieną atėjus į darbą man reikia ją užsidėti. Bijausi būti suvalgyta su viduriais. Lygiai todėl mano kaukė atrodo kraupiai iš šono – su didžiuliu užrašu BITCH, kad niekas tiesiog prie manęs nekibtų. Tiesa, ne visada tokia taktika padeda. Net ir mano kaukė, kurios dėka save rodau kaip nepažeidžiamą ir stiprią asmenybę, ne visada suveikia. Mane kartais sutrypia, sumala į miltus emocine prasme.

Tik su draugais ir artimiausiais žmonėmis aš galiu ramiai tą šalmą pasidėti prie savęs ir nebijoti.

Keistas tas gyvenimas, kaip pagalvoji. Visi trokšta būti savimi, taip eskaluoja vidinius ieškojimus ir kitokius bullshit‘us, keiksnoja „netikrus žmones“, tačiau net susiradę save, vistiek beveik niekam to nerodo. Irgi, matyt, bijosi – būti nokautuoti, nukonkuruoti ir palikti sužeisti kaip kariai lauko vidury patys išsilaižyti savo žaizdas.

Hm, paradoksas.

  

Voveraičių sriuba

Šią savaitę per jogos užsiėmimą instruktorius pasakė vieną labai man asmeniškai skvarbiai į vidų įlindusį teiginį, kuris, be abejo, niekam nebuvo naujiena - "norėdamas kažką keisti, pradėk nuo savęs". Paprastai žodžiai man retai padaro įspūdį, tačiau šiai taisyklei smegenys kažkodėl pritaikė išimtį. Dar visą vakarą apie tai galvojau.
Iš tiesų, pakeisti save, užuot stengusis keisti kitus, yra nepaprastai sunkus darbas. Ir jis neapsiriboja aštuoniomis valandomis per dieną, penkiomis dienomis per savaitę...

Žodžiai žodžiais, o darbai - darbais. Kaip buvau sau prisižadėjusi - šią savaitę išsiviriau voveraičių sriubos.
Reikia pasakyti, kad po lietingo savaitgalio, kuriuo jau buvau bepradedą skųstis, gavau krepšelį lauktuvių su mano mėgiamomis voveraitėmis. Žinau, kad daugelis visiškai nevertina šių grybų, neva priklausančių labai žemai kategorijai, bet... Aš juos labai myliu. Kartais turbūt vien dėl jų spalvos...

Taigi, norint ragauti sriubytės pietums, reikia:

1. Geros saujos voveraičių;
2. 1 svogūno;
3. 1 morkos;
4. 1 bulvės;
5. kalendros žirnelių;
6. 1 litro daržovių sultinio;
7. druskos, pipirų.

Visų pirma reiktų pasiruošti voveraites - jas išvalyti, nuplauti ir gerokai apvirti. Jos turėtų būti minkštos.

Tuomet pasiruošti daržovių sultinio (gėda prisipažinti, tačiau aš naudojau "kubelius", todėl mano sultinio pasiruošimas buvo labai paprastas - tiesiog įmečiau kubelį į verdantį vandenį), sudėti pjaustytą bulvę, morką, svogūną (aš dedu visą galvą ir išvirus sriubai jį paprasčiausiai išimu), pagal skonį įberti pipirų, įmesti 4-6 kalendros žirnelius, jei trūksta druskos, padruskinti. Ir virti.

Viskas ganėtinai paprasta - simplicity is the key.