Atostogos. Trečioji atkarpa. Palanga - Nida - Ukmergė

Po grįžimo iš atostogų namuose tvyrojo baisulinė netvarka. Prieš išvykdama susitvarkiau visus namų kampus, išsivaliau dulkes, išsisiurbiau visus kampus, išsiploviau ir buvau baisiai patenkinta. O grįžus namo viskas vėl buvo nusėta dulkių sluoksniu. Tada dar užsimerkiau. O po didžiulių skalbimų vajų (per savaitę gi tiek drabužių padėvėjom, tiek rankšluosčių sunaudojom, kad, pasirodo, ojojoj, kiek reisų į skalbyklę teko daryt), prisikaupė krūva išdžiovusių skalbinių, per dvi dienas neplautų indų (nes antradienį pareiškiau, kad reikia kažkur išeiti iš namų, nes negaliu tokioj betvarkėj sėdėt), kad nori nenori teko imtis darbų. Nurinkusi visus daiktus, esančius ne savo vietose ir sudėjusi ten, kur priklauso, pasidariau vietos lyginimui. Dieve, kaip aš negaliu pakęsti šio darbo... Dievas mato, tam, kad prisiruoščiau imtis lyginimo, man savaitę morališkai reikia tam ruoštis.

Vakar gi, buvo visai palanki diena - lauke lijo lietus, Lietuvos rinktinės žaidimas su rusais sekėsi, švelniai tariant, prastai, todėl įsijungusi televizorių klausiausi žaidimo komentatoriaus ir lyginau, lyginau, lyginau. Net visus marškinius. Iš karto.

Po gerų dviejų valandų net atsisėdau iš palaimos žiūrėdama į tvarkingai spintoje surikiuotus apdarus. Tai bent šaunuolė, pasakiau sau. Ir nuėjau...plauti indų.

O aš vis dar prisimenu atostogas, kurios, kaip dabar pagalvoju, kokios trumpos buvo.

Tęsiu paskutinį pasakojimą. Paskutinę dalį.

Trečioji dalis - Nida.

Kai galiausiai iš Palangos pajudėjom link Klaipėdos, turėjau vienintelį prašymą - važiuojam į jūrų muziejų. Nuvažiavom. Net tvarkingai susimokėjau fotografavimo mokestį (!). Taigi, gavosi taip, kad ir pingvinus mačiau, ir jūrų liūtus... Žodžiu, krykštavau kaip mažas vaikas, nes na...man labai patinka tokios atrakcijos. 

Vėliau pasukę Smiltynės plentu klausiausi savo lounge music ir visą kelią, t.y. apie 50 km. buvau išsišiepus kaip blešankė. Visgi, Nida man labai šventas dalykas. Taip įsimylėjau šį Lietuvos lopinėlį, kad kartais net žiemą prisimenu, kaip ten būna gražu ir kūną užlieja maloni šiluma. Aš ir sakau savo brangiausiajam "Žinai, dabar jau TIKRAI atostogos... Varom į Nidą".

Kaip žinia, Nidoje vyko Kuršių marių regata. Aš tai labai mėgstu regatas, nors stebėjau jas tik du kartus. Bet vistiek. Tai faktas, kad šiemet regata vyko tuo pačiu kaip ir mūsų atostogos, mane varė iš proto. Tai pasisekimas. Susiplanavom, kad šeštadienį varom į startą. Tik gaila, pramigom ir 15 min. pavėlavom. 15 minučių regatoje, yra daug, todėl kai mes atsikapstėm į krantinę, galėjau tik balta nosinaite pamot jachtoms.

Užtat nusprendėm papusryčiaut. Normaliai, kaip sakė brangusis. Artimiausiais taškas pasirodė "Čili", tai ten ir slėpėmės nuo šalto vėjo. Aš valgiau omletą. Kaip prieš šešis metus. Nostalija. Atsivertusi pusryčių meniu ilgai net negalvojau ką išsirinkti. Plėšytos kiaušinienės nebuvo, tad - omletas. Būtent šie du patiekalai buvo valgomi trečiadienį pusryčiams kai mokiausi pirmame kurse. Tada darydavome taip: trise eidavom pasportuoti 8 val. Ten valandžiukę pasimankštindavom ir po to antroji paskaita laukdavo teisės teorijos. Kadangi teisės teorijos nemėgau ir turėjau bendramintę, visos trys (nes kitai mergaitei būdavo laisvas langas), traukdavo į "Mandarine" esančią "Čili" papusryčiaut. Ir valgydavau visada arba omletą, arba plėšytą kiaušinienę. Ir šį kartą dorodama savo porciją prisiminiau, mano galva, vienus smagiausių laikų savo aukštojo mokslo "karjeroje".

Tiesa, mums bepusryčiaujant toks lietus užklupo, kad susižvalgę su brangiausiuoju palinksėjom galvom, pritardami nebyliai idėjai važiuoti namo. Taigi, po nakvynės nusprendėm - gana, važiuojam į Ukmergę. Pasibūsim ten.

Kaip tarėm taip ir padarėm.

Užtat sekmadienį smagiai praleidom sode, kur brangusis rūpinosi savo įrengtos pirties priepirčio apdaila, o aš tvarkingai šveičiau sodo virtuvėlės sienas. Ir senelius pamačiau (pasiilgus jau buvau...)

Taigi, all in all, atostogos, kad ir kokios trumpos jos bebuvo, bet nusisekusios. Labai nusisekusios.

Smagi idėja receptų grupavimui

Nežinau kaip jūs, bet aš visą laiką mėtausi su savo receptais. Nekalbu apie receptų knygas - jos paprastai tvarkingai stovi sustatytos prie lango ant mikrobangės (ne tiek jau ten ir daug, tų knygų). O štai receptai iš kitų šaltinių, pvz. žurnalų, interneto ir pan. mėtėsi visuose virtuvės galuose. Na gerai, nesimėtė, bet vistiek. Iš žurnalų išplėšti lapai (nes visos makulatūros laikyti neapsimoka), iškarpos, atspausdinti lapai... Iš pradžių buvau sumaniusi viską susirašyti į atskirą storą sąsiuvinį. Kelis metus tą ir dariau. Tvarkingai perrašinėjau viską. Po to, matyt, aptingau... Į tą sąsiuvinį tiesiog įkišdavau sulankstytus lapus ir tiek. O kai prisireikdavo kokio recepto, baisiai nervindavo kuistis tarp visų lapų, iškarpų ir lapelių.

Visai neseniai viename blog'e (jau nebepamenu kuriame) pamačiau gražiai į medinę dėžutę sudėtus receptus, surašytus ant kortelių. Tokia smagi kartoteka. Su visokiais ten smagiais skirtukais. Baisiai susižavėjau...ir atidėjau tolimesniam laikui (pvz. žiemai).

O vakar benaršydama po savo sekamus blog'us, iš pradžių užtikau sumaketuotas ir paruoštas spausdinimui korteles. Ten kortelės suskirstytos pagal kategorijas, galima pasirinkti, kokio dydžio kortelių norima.

Šis variantas randamas čia.

Parsisiunčiau jį. Bet... Visgi, esu tinginė, tad pagalvojau "ir vėl viską perrašinėti".

Kapsčiausi toliau. Ir. Bumt. Nuoroda į vieną puslapį, kuriame receptų kortelės daromos online. O tai, galvoju, žiauriai smagu - susirandi kokį recepčiuką, nusikopinį į langą reikiamus produktus, aprašymą ir spausdini.

Kortelių maketų, iš kurių galima rinktis - trys. Štai du iš jų:

Šitokį variantą siūlau pasibandyti va čia. Kol kas pasilikau prie pastarojo varianto, nes pastaruoju metu daugiau receptų susirandu internete, o ne spaudoje. O ir atsispausdinus gaunasi visai smagios kortelės. Gal gi turėsiu savo kartoteką :)

O čia galima rati dar daugiau (t.y. 30) kortelių variantų.

Tiesa, reikia būtinai pastebėti, kad geriausia kortelėms trumpi aiškūs receptai, nereikalaujantys gausaus gamybos aprašymo. Kitaip gi visas tekstas netelpa. Na... Kaip nors. Ir popierius turėtų būti storesnis, nei įprastas biurams skirtas spausdinimo/kopijavimo popierius. Visgi, kortelės nuolatos perverčiamos ir naudojamos turėtų būti.

Siūlau pasimėginti, nes idėja iš tiesų labai graži. O jei dar pagalvotume, kokių skirtukų šioms kortelėms būtų galima pasigaminti ir į kokias dėžutes viską sukrauti, iš viso galva gali apsisukti... O jei dar tokią kartoteką (aišku, su atrinktais the best perliukais) perduotume kaip palikimą savo anūkams, pavyzdžiui, būtų iš viso smagu. Taip ir prisiminiau epizodą iš "Nusivylusių namų šeimininkių", kur viena herojė ištraukia savo senelės lazanijos receptą būtent iš tokios kartotekos...

Sėkmės.

Atostogos. Antroji atkarpa. Palanga

Šiandien darbe esu tik antra diena, o jau nuo vakar galvą skauda nuo neįveikiamų užduočių, kurių gavau iš savo vadovo. Atrodo, kad kartais žmonėms sunku suprasti, kad aš nesu visų galų meistras, o teisininko darbas neapima visų įmanomų sričių.

Anyway.

Pirmąją savo atostogų dalį aprašiau čia, todėl judu tolyn. 

Antroji atkarpa - Palanga. 

Kaip jau minėjau, pasitaikius blogam orui, šiek tiek pakoregavom savo planus. Į Palangą turėjom vykti antradienį iš ryto. Tačiau apsipirkę ir pietaudami lietui pliaupiant nusprendėm, kad važiuojam šiandien, t.y. pirmadienį. 

Taip ir iškeliavom. Kelionė buvo įdomi, nes, jau minėjau, pasirinkom keistą maršrutą - per kaimelius visokius ir mažus miestelius. Visą kelionę pro langą stebėjau skrajojančius gandrus ir tamsius didelius debesis, kurie tarsi išsiliejusios naftos dėmės klojo dangų.

Visgi, kuo toliau važiavom į vakarus, tuo stipriau oras gerėjo. Debesys traukėsi, kur ne kur savo spindulį iškišdavo saulė, o pasiekus pajūry saulės jau visiškai nebeužstojo debesys. Jų ten tiesiog nebuvo. Labai džiūgavau.

Galiausiai, susiradę vietą, kurioje apsistosime iki savaitės pabaigos, išsitempę lagaminus jautėmės gerokai pavargę. Aš, tiesą sakant, jau nebepamenu, ar tą vakarą dar ką nors veikėme, išskyrus kelionę į parduotuvę (taip, taip, brangusis užsimanė alaus...).

Nors buvau pavargus kaip žemdirbys po bulvių kasimo, jaučiau mažytę palaimą. Reikia pripažinti, kad butas, kuriuo mums leido pasinaudoti brangiausiojo direktorius, buvo tikrai įspūdingas. Na gerai, ne įspūdingas, tačiau po namelių prie ežero man ten viskas atrodo ohoho, kaip gerai. Svarbiausia kaip sakiau - dušas vietoje. Ir terasa, kurioje ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienes valgėme visą laiką, kurį praleidome Palangoje. Ir yra vietos išsitiesti jogos kilimėlį...

Tiesa, su terasa apturėjau labai juokingą nuotykį. Aš paprasčiausiai nepastebėjau, kad terasa yra padalinta į dvi zonas, t.y. atskirta stikline pertvara. Todėl norėdama išmesti raktus nuo automobilio pro balkoną, nusprendžiau, kad geriausia tai būtų padaryti iš kitos terasos pusės. Ir žengusi porą žingsnių visu ūgiu tėškiausi (tikrąja to žodžio prasme) į stiklą. Gumbas kaktoje buvo tris dienas. O skauda iki šiolei prilietus tą vietą. Na bet juoko buvo nemažai.

Taigi, visos mūsų dienos Palangoje prasidėdavo nuo pusryčių terasoje ir pusdienio paplūdimyje. Nuolatos su savimi tampiausi knygą, todėl jau ketvirtadienį nebeturėjau ką skaityti. Praktiškai, galiu pasakyti, kad net šiek tiek įdegiau. Todėl atostogų tikslas kaip ir pasiektas. Dabar nebeatrodau kaip ką tik iš ligoninės paleistas ligoniukas. Net močiutė sekmadienį suskėlė, kad dabar aš jau atrodau graži (cha!).

Kadangi turėjome galimybę pasinaudoti ir dviračiais, sakyčiau, būtume begėdžiai, jei ją būtume paleidę vėjais, todėl jau antrą dieną išsiruošėm paminti pedalus ir apžiūrėti miesto. O apžiūrėti mums buvo ką, nes Palangoje abu buvome bene pirmą kartą (kažkaip visad aplenkdavom šį kurortinį miestą ir rinkdavomės ką nors kitką). Planuose buvo botanikos sodas, bet kol mes pamynėm iki jo, šis jau buvo uždarytas. Teko atidėti kitai dienai. Visgi, botanikos sodą aplankėm. Patiko. Ypač prieskoninių augalų ir vaistažolių lysvės... Silpnybė. 

Aišku, reikia pripažinti, kad Palanga su savo "karšti čeburekai, šaltas alus" ganėtinai juokingas miestas. Visur pilna D&G, Armani ar kitokių "brandų" gerbėjų, kurių tautybė dažniausiai - rusai ir kurie pagarbą garsiems prekių ženklams rodo kaip išmanydami (ir visai nesvarbu, kad prekės yra neoriginalios ir buvo įsigytos Gariūnuose ar Gelžniko parduotuvėje, kaip pasirodė). Visgi, sakiau, jei norisi fotografuoti žmones, būtina nuvykti į Palangą. Ten jų - visokio plauko. Nuo grojančio "zuikio" iki "bling bling" soliariumo aukų.

Brangusis visiškai neatsispyrė palangiškoms pagundom ir išragavo visus vasaros Palangos perliukus - keptus vaflius su šokaladu, spurgytes, kebabus (kaip be kebabų). O aš atradau skanią latte. Visi su savais atradimais.

Atostogos. Pirmoji atkarpa. Vilnius - Kybartai - Vištytis

Hooola hop. Ir pasibaigė mano atostogų savaitė.

Kaip ir minėjau, turėjom tris taškus, kuriuos buvom pasiplanavę aplankyti - Vištytis, Palanga, Nida.

Pirmasis taškas - Vištytis.

Šeštadienį, kai brangusis pabaigęs darbus grįžo namo, aš jau sėdėjau su violetine suknute ir laukiau patvirtinimo, kuriuos drabužius sukrauti į lagaminą ("šitą imu, šito - ne"). Viską pasikrovę į automobiliuką pajudėjom iš namų. Diena, kaip sakant, pasitaikė nuostabi. Iki vakaro. O gaila. Nes pagaliau pasiekę Kybartus ir pavakarieniavę pas tetą, Vištytį pasiekėm su lietum. Kadangi mano pusbrolis su drauge jau buvo atvykę į Vištytį, tai vakaras neprailgo. Net šašlykų kepėmės per lietų. Tiksliau, spėjom išsikepti laisvu nuo lietaus laiku. Ir tai buvo didysis to vakaro įvykis, nes net iki ežero nebuvau nuėjusi.  

Sekmadienis buvo toks pats. Lietingas, šaltas ir apniūkęs. Pusbrolis su drauge po pusryčių, kuriuos pagaminusi ir į lauknešėlį buvo įdėjusi mano teta, išvyko namo. Beje, pusryčiai buvo labai skanūs. Pasižadėjau sau šiek tiek pakoreguotus juos dar kartelį pasigaminti. Taigi, mūsiškiams išvykus, mes nusprendėm, kad visai nenorim žiūrėti į aplinkinius ryškiai neblaivius dar nuo vakar vakaro kitus poilsiautojus, todėl nusprendėm aplankyti kaimynus lenkus. Juk iki sienos tik kokie pora kilometrų.

Taigi, patraukėm į Suvalkus - vieną artimiausių Lenkijos miestelių. Ir pataikėm tiesiai į kokią tai lenkų šventę ar mugę. Tik neišsiaiškom kokią, nes lenkai, reikia pastebėti, labai pikti lietuvių atžvilgiu ir net šventės metu lietuvių prekeiviui sugebėjo prikišti dėl Lietuvos pozicijos lenkiškų mokyklų atžvilgiu. Ech... Tiesa, lenkiški ledai visai skanūs. O prekės per pusę pigesnės. Pavyzdžiui, pintas krepšys ten kainavo 20 zlotų (tai maždaug 18 litų) ir man buvo nuoširdžiai gaila, kad prekybcentryje mes apsigalvojom ir nekeitėm litų į zlotus. Dabar turėčiau pigiai kainavusį pintą krepšiuką.

Grįždami atgalios, sustojome viename iš daugelio lenkiškų prekybos centrų ir nusipirkom... kirvį. Aišku, pirmo būtinumo pirkinys. Kaip gi be kirvio mes mėsos išsikepę būtume... Ir ledų. Ir mano mėgstamų duoniukų. Ir groteles. Apsipirkom kaip reikalas. O vėliau, jau visai pakeliui į esamą apsistojimo vietą, užmatėm kažkokį tai labai jau didelį piliakalnį, kurį mums žūtbūt reikėjo aplankyti, taigi, užsiropštėm ir ant jo. Vaizdas įspūdingas. Iš ties. Galiausiai nusivogėm vieną nedidelę kukurūzų burbuolę iš lauko. Tai skanumas...

Grįžę į nameliuką susikūrėm lauželį ir ėjom riešutauti. Tiesa, riešutukų mažai teprisirinkom, o ir tie ne visi buvo tinkami valgymui, bet užtat užtikau čiobrelių pievoje, tai prisirinkau žiemai. Jie jau sudžiuvo ir iš jų bus pagaminta puiki arbata žiemai.

Kadangi orai nepasitaisė, pirmadienio rytą susirinkę visus daiktus patraukėm į Kybartus pas tetą. Nusprendėm, kad "ech, na nepasisekė su orais, tai varom atgalios" ir susėdom į mašiniuką. Papusryčiavę karštais keptais sumuštiniais (aš, tiksliau, kirtau tiktai naminę keptą duoną pilną įvairiausių grūdų ir pilna burna kartojau, kad tai skaniausia mano kada nors valgyta duona), kilome nuo stalo pirkti lino. Taip, taip. Lino. Aplankę tetos pažįstamą, gavau puikiausiais raštais marginto ir labai linksmo lino medžiagų, kurios kada nors virs puikiais pirkinių krepšiukais ar rankšluotėliais (ar padėkliukais). Čia vėlgi maža smulkmena - kol kas neturiu siuvimo mašinos. Pilni džiugesio (nes visus juo užkrėčiau) grįžome namo. Aš pabaigiau vartyti nuostabią tetos knygą apie vaistažoles ir kitus prieskoninius augalus.

Prisirinkę visokių gėrybių iš tetos sodo ir atsisveikinę, patraukėme į Palangą. Pasirinkome keistą maršrutą per visokius kaimelius ir neasfaltuotus kelius, todėl užtrukome gerokai ilgiau nei paprastai trunka nuvažiuoti iš Kybartų į Palangą, bet buvai visai smagu. Ačiū dievui, oras keliaujant į vakarus taisėsi akivaizdžiai. Stebėjau skrajojančius gandrus ir džiūgavau giedrėjančiu dangumi.

Palangą pasiekėme jau vėlai vakare ir man norėjosi tik nusinešti daiktus ir griūti į lovą. 

Paprastai mano rytai prasideda kai į miego tvirtovę pradeda brautis radijo skleidžiami muzikos garsai. Tiesa, aš dažniausiai tuos garsus suvokiu praėjus geram laiko tarpui, todėl jei tenka keltis vienai, būtinai reikia antro žadintuvo, pageidautina visai prie pagalvės. Kitaip, net ir nenorom, galiu pramiegoti.

Šiandien gi, pabudau iš karto. Tiesa, po poros akimirkų vėl užmigau, todėl ruoštis į darbą reikėjo labai paskubomis. Labai... Ir vėl dėl mano kaltės brangusis vėlavo į darbą. Shame on me. Visą laiką, kai tik nutinka tokios situacijos, važiuodama jaučiuosi siaubingai. Ir kiekvieną kartą žadu pasitaisyti. Pvz iki išnaktų nebeskaityti knygos. Arba neredaguoti nuotraukų. Arba tiesiog prisiversti iškristi iš lovos, jei jau neišėjo laikytis pirmų dviejų taisyklių. Bet... Jei mano brangusis skaitytų šiuos pamąstymus, pusę lūpos šypsotųsi ir dar pridurtų, kad, kai tai neįmanoma. Ir kaip pavyzdį pateiktų mano pažadą, duotą tada, kai pirkome šunį - kelsiuosi ir vedžiosiu. Spėkit...

Aš tik bandžiau šįryt susigalvoti sau pasiteisinimą, todėl iš karto sumąsčiau, kad dėl visko čia vėl tas nuotraukų redagavimas kaltas. Vakar peržiūrėjau daugiau nei 100 nuotraukų, o kadangi buvau pasižadėjusi ketvirtadienį dalį jų sutvarkyti, jaučiausi nejaukiai vietoj šio darbo skaitydama knygą. Todėl vakaras buvo užimtas nuotraukomis. Ir aš galiausiai pavargau nuo žiūrėjimo. Tiesa, ir pykčio ant savęs, nes šį kartą didžioji dalis nuotraukų buvo ganėtinai nekokybiškos (taip jau gaunasi, kai fotografuoji 14 val. dienos šviečiant ryškiai saulei ir neturi tinkamų priemonių skaidyti šviesai). Ech.

Na, bet nesijaudinu dėl vieno dalyko - darbų. Šiandien penktadienis. Beveik visi mano susiplanuoti darbai nuveikti, beliko ištempti visą darbo dieną ir...prasideda ATOSTOGAI!!! Yippy.

Apie atostogas jau šiek tiek pasakojau. Vėliau, t.y. joms jau pasibaigus, pažiūrėsiu kaip man sekėsi. Bet vis tik, šioms atostogoms keliamas tikslas - labai geros ir gražios nuotraukos, kurių noriu pasidaryti daaaaaaug. Apie tai jau įspėjau brangiausiąjį, kai jis konvertavo mano parsiųstą lounge muziką į mp3 formatą, todėl tikimybė, kad neišgirdo yra, bet šiandien dar užakcentuosiu tai.

Tiesa, šiandien dar laukia galybė darbų. Man būtinai reikia pribaigti tas nuotraukas (visgi, žadėjau jaunajai nuotakai ir jos sesei) ir jas išsiųsti. Taip pat reikia įsigyti maudymosi kostiumėlį. Juokinga? Man ne. Turiu, žinoma, nuo pernai metų, tačiau pasilieku jį jau pačiam blogiausiam variantui, jei staigiai ko nors nesusirasiu. Truputį per didelis dabar man tas "maudymukas". Taip pat, reikia susiruošti visus drabužius, o tai kartu reiškia, kad dalis vakar nebaigtų skalbti drabužių turi nukeliauti į skalbyklę, o iš jos - ant džiovyklos. Viską reikia išsilyginti. Žodžiu, paruošiamieji darbai :) Labai malonūs paruošiamieji darbai.

Laukiu nesulaukiu, nors, atrodo, nieko įspūdingo ir nenuveiksime per šias atostogas, bet...kaip aš tikiuosi bent įdegti...

Aš tai gyvenu atostogų nuotaikomis. Sakau tai visiems garsiai ir dažnai. Staliniame darbo kalendoriuje braukiu dienas ir laukiu tos, kuri pažymėta raudonai su užrašu "Atostogai".

Jau dabar bandau įsivaizduoti, kaip mes, oi, tiksliau aš, supakuoju daiktus į lagaminą ir tokią žalią karišką kuprinę ir susikrovę mantą pajudam iš namų.

Tiesa, aš visada per atostogas jaučiuosi keistai. "O kas, jei...". Ryškiai nemoku atsipalaiduoti. Bet jau stipriai dirbu su savimi, tad šioms atostogoms darbinis telefonas bus skirtas tik nemokamiems pokalbiams su merginomis. Cha.

Praktiškai programa tokia - ryte valanda jogos, pusryčiai, gulėjimas prie vandens, knygos skaitymas, fotografavimas, pietūs kada nors, mažiukai pasivaikščiojimai šen bei ten ir grooooožis, grooooožis, kurį teks pačiai susikurti, bet aš visai dėl to nepergyvenu ir nebeniurzgu, nes that's the way my life is. Todėl planuoju ir piknikus su smagiais pledukais, ir pusryčius ant stalo su staltiese bei šviežiom lauko gėlėm. Žodžiu, bus dvigubai smagu.

O šiandien jau irgi dvigubai smagu. Darbas pasibaigė ir bėgu su draugute jogintis. Nice, huh? :)

Veiklos paieškos

Pastarosios kelios savaitės galėtų būtų pažymėtos žyme "paieškos". Dabar mano kompiuteryje ant darbalaukio puikuojasi aplankas pavadinimu "Projektai", kuriame sudėlioti drabužių, rankinių modeliai, DIY projektėliai, kuriuos drąsiai galiu vadinti įgyvendinamais greitai. Viskas galvoje sproginėja ir aš suprantu, kad man reikia meninės saviraiškos, nes jei jos negaunu, tiesiog iš proto galiu išeiti.

Kadangi ši darbo savaitė yra oficialiai paskutinė prieš mano atostogas, kurios, labai gaila, bet truks tik savaitę, dirbti visiškai nesinori. Tiesa, su savimi stipriai kovoju. Todėl dirbu kaip už du. Tam, kad pasipriešinčiau pati sau.

Pastarąją savaitę, kai ruošiausi draugės vestuvėms, parduotuvių lankymas man buvo tapę antru darbu. Kalbu visiškai rimtai, nes kai kam nors, kas gerai mane pažįsta, apie tai prasitariau, visi nepatikliai į mane žiūrėjo su klausiamu žvilgsniu - "Tu? Per parduotuvės? Visą savaitę po tris valandas?" Žinau, žinau, man pačiai skamba truputį neįtikėtinai, tačiau - taip. Todėl prisižiūrėjau visko. Ko norėčiau turėti. Ką galėčiau pasidaryti. Pirmiausia keletas idėjų, ką tikrai lengvai galima įgyvendinti ir tam nereikės nei labai daug pinigų, nei didelio mokslo siuvant. Tiesa, pirmiausia, reiktų pasiderinti siuvimo mašiną iš ko nors nuknisti...

Taigi, pirmasis projektas, kurį labai noriu įgyvendinti (nes ir vasara jau tuoj pasibaigs) yra:

Praktiškai šiai suknelei (nes aš norėčiau, kad tai būtų suknelė), man trūksta sijono. Bet jei nuoširdžiai, aš nelabai dėl to jaudinuosi, nes visai neseniai atradau, kad second hand parduotuvės iš tiesų yra puikus gėris, o ypač kai kalbame apie tam tikrus projektus, kuomet drabužius tiesiog persiuvi arba galvoji kažką kitaip pasidaryti. Juolab, kad savaitgaliui vykstu prie ežero (my holiday begins) ir pas tetą į svečius, o pas ją miestelyje yra labai gerų second hand'ų, tai spėkit, kas apsilankys juose ir ieškos sijono :)

Visgi, vienintelė liekanti problema yra siuvimo mašina... Na kaip nors.

Antras dalykas, ką noriu pasidaryti (ir dar šią vasarą) yra:

Šiai palaidinei (na ne šiai, panašiai) pasigaminti turiu praktiškai viską. Mažiuką gabaliuką violetinės medžiagos, kuris liko, kaip persiuvinėjau vieną seną-seną palaidinę... Manau, įmanoma tokią apykaklę pasidaryti.

Ir pabaigai:

Sorry guys, bet už tokią rankinę kloti per 300 Lt man būtų nuodėmė, kai pasiuvimas jos yra paprastas kaip trys kapeikos ir net man, visiškai pradedančiajai, įkandamas kaip sumuštinių gaminimas.

Todėl, kadangi jogos užsiėmimų nebus apie tris savaites (o dievulėliau), vadinasi, po savaitę po projektą. Tam, kad nuo neveiklos tornado stogo nenurautų.